Jei tikėsime galinga žiniasklaida, žmonijos išlikimui grasina pavojingas virusas. Ši padėtis pareikalavo tokių drastiškų teisinių priemonių, kad dabar jos naikina visuomenę, kurią kaip tik turėtų apsaugoti. Be to, šis žmogaus akiai nematomas Uhano virusas yra ties stabo postamento, kuris vis dėlto pasirodė esąs ne toks tvirtas, kaip atrodė, sunaikinimo riba. Yra didelė tikimybė, kad šis virusas sužlugdys absoliučios asmens laisvės stabą, esantį ties civilizacijos, kurią paprastai vadiname „vakarietiška“ arba tiesiog „modernia“, šerdimi.
Gana slėpininga yra tai, kaip ši sveikatos krizė atidengė šios civilizacijos pamatuose paslėptas silpnybes bei atskleidė pačią stabmeldystės esmę. Iki šiol visa tai buvo ignoruojama ar to nepaisoma, tačiau šiandien tai tampa akivaizdu. Prieš pasirodant virusui, saujelė budrių ir kritiškų Vakarų visuomenės protų perspėjo, kad šis laisvės kultas tampa vis labiau beprasmis ir yra siejamas su katastrofa. Šie vizionieriai, vienų laikomi „informatoriais“, o kitų – „sąmokslo teoretikais“, bandė skambinti pavojaus varpais. Tačiau masinė žiniasklaida juos ignoravo bei nepaisė jų žinios. Iki dabar.
Šventoji tiesos Dvasia yra gyvybę teikiantis ir išlaisvinantis Bažnyčios kvėpavimas. Bažnyčia visada turi kreipti dėmesį į krizes, kurių žmogus nepaiso, ir padėti išsiaiškinti jų priežastis tam, kad pati Bažnyčia neuždustų. Šis neišvengiamas iššūkis bus rizikingas, nes sekuliarios jėgos naudoja populizmą, baimę ir kartais smurtą, kad išlaikytų dėmesį, sutelktą į viruso krizę, ir kad paslėptų kitas, giliau įsišaknijusias ir problemiškesnes, skubiai spręstinas krizes.
Vyresnėms Vidurio ir Rytų Europos kartoms, gyvenusioms komunizmo sąlygomis, šiandieninės Vakarų civilizacijos raida tikrai turi kelti nerimą. Vienas mano draugas lietuvis palygino naująjį JAV prezidentą su buvusiu Sovietų Sąjungos generaliniu sekretoriumi Leonidu Brežnevu, kuris vadovavo „stagnacijos“ laikotarpiu. Tačiau aš jo dėmesį atkreipiau į už šio naujojo prezidento stovinčius nepalenkiamus ir niekada nestagnuojančius aktyvistus, labiau primenančius bolševikų visuomenės dekonstruktorius, tokius kaip Levas Trockis Bronšteinas, Aleksandra Kollontai ir Zlata Lilina. Taip, yra sudėtinga, jei išvis įmanoma, apibūdinti šiandienos dominuojančią vakarietišką ideologinę mąstyseną.
Per pastaruosius keturis dešimtmečius ši vakarietiška, o dar labiau globalinė civilizacija savo socialinę sanglaudą patikėjo techninėms priemonėms. Ryšių tinklai suteikė tiesioginę prieigą prie neriboto informacijos kiekio, ir tai nebūtinai yra blogas dalykas. Tačiau švietimui, kuriuo siekiama įgalinti protą atskirti tai, kas gera ir bloga, tikra ir netikra, prasminga ir bevertiška, arba tiesiog tarp to, kas įmanoma ir kas neįmanoma, nepavyko žengti koja kojon su didėjančia technologine galia.
Dėl to, kad nėra asmens laisvės kulto alternatyvų, ir vyksta greitas krikščioniško tikėjimo, iš kurio atsirado Vakarų visuomenė, nuosmukis, šis kultas gali monopolizuoti protus, sielas ir kūnus. Jo ideologinis pagrindas yra gana chaotiškas ir sunkiai suvokiamas, tačiau atrodo, kad tam apibūdinti tinkamiausias terminas yra „liberalioji kairė“. Iš tiesų, tai rodo prieštaringą postmodernizmo pobūdį: terminas „liberalizmas“ buvo vartojamas ekonominei verslo laisvei žymėti, kai politinė „kairė“ apėmė visas reakcijas į tos laisvės perteklius ir jos sukeltą neteisybę. Panašu, kad dabar kairieji susiliejo su liberalizmu, o aktyvus dėmesys skiriamas nebe ekonominei, o individualiai sferai – kažkada buvusiai intymiai ir slaptai prokreacijos sričiai. Panašu, kad ekonominės problemos tapo per daug komplikuotos, o neteisybės sunkiai išsprendžiamos.
Dėl to, kad nėra asmens laisvės kulto alternatyvų, ir vyksta greitas krikščioniško tikėjimo, iš kurio atsirado Vakarų visuomenė, nuosmukis, šis kultas gali monopolizuoti protus, sielas ir kūnus.
Šie liberalūs kairieji kapitalistinį engimą ir ekonominę neteisybę pakeitė embrionu ir gamtos vaisingumu kaip revoliucijos objektais. Nerimas dėl gamtos ir dėl mūsų planetos gelbėjimo keistai sutampa su absoliučiu tabu minėti žmogaus lytiškumo natūralų tikslą. Ir būtent čia, šioje uždraustoje niekieno žemėje, liberalūs kairieji tyliai uzurpavo moralinės, metafizinės ir religinės išminties sritį. Liberaliems kairiesiems dogmos apie laisvą sterilų lytiškumą turi tokį pat svorį, kaip ir krikščionims dogmos, susijusios su Švenčiausiąja Trejybe. Ši nauja religija žmogaus asmens šerdyje sukūrė nepagydomą tuštumą. Bažnyčia nebeturi jokių kitų galimybių: ji privalo sulaužyti tabu ir niekieno žemę paversti jos mūšio lauku. Jei ne, ji prisiims einančios susinaikinimo keliu visuomenės likimą.
O kas nutiko verslo laisvei? Ji ištirpo Mamonos kulte, papildančiame begalinės seksualinės laisvės kultą. Ten, kur sterilus lytiškumas buvo garbinamas, kad pakeistų visagalį Kūrėją, pinigai pakeitė dieviškąją malonę. Mamona valdo siūlydama apgaulingą atlygį ir kurdama pinigus iš nieko, ex nihilo. Tai visame pasaulyje pavergia milijonus žmonių, apmokestinamų didėjančiomis kolektyvinėmis skolomis, kurių jų vaikai niekada negalės išpirkti. Kitur minios yra susietos su vienintele milijardierių partija, kuri netolimoje praeityje žudė jų protėvius vardan iškreipto lygiavinio išgelbėjimo.
Ši sistema yra nesuvokiama ir nepasiekiama žmonėms, kurie dirbdami tikrai sukuria daiktus. Gamintojai daugiau nebevaldo pinigų, kurie turėtų apibrėžti ir užtikrinti jų produkcijos vertę ekonomikoje. Kita vertus, vartotojai yra traktuojami kaip komerciniai patrankų užtaisai, kuriais reikia manipuliuoti, kad sistema plėstųsi ir būtų pelninga. Juos reikia vilioti vis didėjančiu noru įsigyti iš tikrųjų nereikalingų daiktų. Žinoma, psichologinis seksualinių aistrų pasluoksnis suteikia geras galimybes įgyvendinti šią komercinę socialinę inžineriją. Laisva individo valia sumažėja tiek, kad jis yra tarsi naminis šuo, kurį atsitiktinai galima išmokyti triukų.
Visos šios sistemos negalima vadinti kapitalistine ar socialistine. Tai kultas, pranokstantis vien politinę ar ekonominę sritį. Ir iš tiesų, tai yra daugumos Vakarų demokratijų, kur visuomenės intervencija pakeitė neatlygintiną labdarą bei asmeninę atsakomybę, valstybinė religija. Gerovės valstybė prisiima atsakomybę ir kompetenciją užtikrinant visų laimę. Skamba nuostabiai. Tačiau tokia paradigma nepalieka vietos asmeninei atsakomybei, religijos laisvei ar kūrinijoje įtvirtintiems dieviškiems įstatymams. Taigi viešoje ir laisvoje tiesų rinkoje Bažnyčia neturi kitos išeities, kaip tik pristatyti ir pasiūlyti save su krikščioniška atsivertimo evangelija, nesenstančia tiesa ir neatlygintina meile. Jei ne, Bažnyčia sumenks iki mirtinos tylos.
Uhano viruso krizė netikėtai atskleidžia, kad mūsų ideologinis leksikonas yra užslėptai pasenęs. Jis vertė mus galvoti, kad mes supratome pasaulį, tačiau taip pat žymėjo ir galimus būdus jį patobulinti. Šiandieninį politinių idėjų ir moralinės mąstysenos nepagydomą chaosą, visus šiuos „izmus“ tinkamai simbolizuoti gali tik graikų mitologijos Lernos „hidra“. Tai siaubinga vandens gyvatė, turinti daug galvų. Nutraukus galvą, jos vietoje išauga dvi naujos. Šv. Jono Apokalipsė atskleidžia krikščionišką hidros variantą: iš jūros kylantis žvėris su septyniomis galvomis ir dešimčia ragų. Viena galva yra mirtinai sužeista, bet taip pat ir išgyja. Ir žvėries ragai galutinai sunaikina ant jo esantį velnišką statinį. Jie degina ir ryja miestą – kekšę Babiloną (Apr 13 ir 17).
Sielos, mylinčios Kristų ir Jo Bažnyčią, turės palikti apkasų saugumą ir kovoti bergždžioje niekieno žemėje už natūralų ir religinį vaisingumą. Jie turės vykti į laisvą tiesų turgų, kur susitinka atsakingi žmonės, kad jiems parodytų ir patikslintų, kas mums siūloma iš dangaus. Jie turi nurodyti, kur galima naujai atrasti laisvės, tiesos ir gyvenimo šaltinius. Jei ne, jie pasyviai žiūrės į save naikinančią visuomenę ir dalyvaus didėjančioje minių neviltyje.
