Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, mažame Dzūkijos kaimelyje, Alakvoščių namų duris išspyrė nacių kareiviai. Į gryčią kartu su jais įžengė ir žmogus su antpečiais. Visa šeima, motina su vaikais, buvo parklupdyti. Nacių vyresnysis kišo klūpantiems bučiuoti ranką su žiedu. Mano baba Julia prisimena tik tai, kad žiedas buvo masyvus, su kaukole. Ir dar, kad mama verkė, maldavo palikti juos gyvus. O jei reikia kažkurį „pasiimti”, tegul ima ją, vaikus tegul palieka.
Tąsyk pasisekė. Liko gyvi.
Pasibaigus karui, atėjo sovietai. Mano baba jau buvo ištekėjusi. Tie, kurie nesutiko tarnauti sovietams, patraukė į miškus. Juos gaudė, kankino ir žudė. Vieną naktį jaunos šeimos duris ir vėl išspyrė. Tik šį kartą – tarybinės Lietuvos kareiviai, beje, lietuviai, įtardami, kad gryčioje slepiami partizanai. Babos vyras tą naktį buvo nušautas į galvą. Kareiviai padegė daržinę, prieš tai išsivarę visus gyvulius.
„Mano žmogus guli kraujo klane, daržinė dega, o jo mylimiausias arklys stovi nuleidęs galvą prie gulinčio nebegyvo savo šeimininko, ir niekur neina. Kareiviai pyksta, žemė slysta iš po kojų”, – pasakoja baba, o jos senu, gyvenimo skausmo išvagotu veidu upeliais teka ašaros. Ir tai nebuvo pabaiga.
Julijona naiviai manė, kad jai liko mažas šviesulys tame išdraskytame karų, besikeičiančių valdžių ir vargų Dzūkijos kaimelyje. Pirmagimis jos sūnus. Deja…
Kartą, užgriuvus eiliniam partizanų ir sovietų armijos susišaudymui, ji buvo priversta slėptis prie namo iškastuose apkasuose. Buvo šalta, spėjo tik pagriebti vaiką į glėbį, susuptą į plonytę maršką. Sūnus sušalo. Susirgo meningitu ir mirė. Prieš tai dar apako… O likimas ir vėl ją grūdino, tyliai į ausį kuždėdamas klausė: ei, ar dar turi jėgų, ar dar atlaikysi, gal jau pasiduok?
Prasidėjo trėmimai į Sibirą. Pieriškių kaimo (prie Merkinės) gyventojų dauguma krovėsi maišus į amžino šalčio žemę. Mano babai taip pat buvo numatyta vieta gyvuliniame vagone. Ir tik gerojo kaimyno dėka, atbėgusio perspėti, kad kuo greičiau dingtų iš kaimo, Julijona liko gyva, spėjo pasislėpti nuo tremties ir antrą kartą ištekėjo, kad gautų bilietą į Laisvę.
Antroji santuoka buvo formalumas, būtinas pavardei pakeisti ir nubraukti praeities istorijos „dėmes”. Meilė? Baikit, vaikai, kokia meilė? Išgyvent reikėjo! Ir ji išgyveno. Ir sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės.
Ginklai dabar jau kiti. Žmonės supjudyti, išdraskytomis sielomis, pilni pykčio ir baimės.
Nežinau, ką mano baba kalbėtų apie šiandienos Lietuvą, kuri ir vėl išgyvena karą. Tiesa, kitokį. Ir ačiū Dievui, kad be šaudymų, trėmimų ir miškų. Tačiau su akivaizdžia grėsme Laisvei. Ginklai dabar jau kiti. Žmonės supjudyti, išdraskytomis sielomis, pilni pykčio ir baimės.
Bet !!!! Nėra to karo, kurio nesugebėtų išgyventi laisvas savo prigimtimi žmogus. Baba Julijona, vienintelė ir tikroji mano istorijos mokytoja, tai įrodė savo pavyzdžiu. Nes žmogus gali pakelti neįmanomo dydžio ir gylio skausmą. Matyti kiaurai per melo sienas. Nepasiduoti bauginimams, ribojimams, draudimams, kvailiems įsakymams ir prievartai. Visa tai jis gali padaryti tiesiog iš meilės gyvenimui.
Taikos visiems. Ir ramybės. Gyvenkim taip, kad nebūtų gėda. Ir žinokim – niekas nebus pamiršta…
P. S. Mano baba Julijona yra nuotraukos viduryje. Čia ji su savo mielomis kaimynėmis Biržuose. Savo žydinčiame sode.
