Apie nieką žmonės tiek daug nekalba, kaip apie laisvę; ji, atrodo, yra tarsi svarbesnė net už kasdienę duoną. Visa tai ne atsitiktinumas, nes Dievas sukūrė žmogų laisvą, ir jis, netekęs laisvės, jaučiasi praradęs kažką esminio, be ko negali gerai jaustis.
Visa gyvybe apdovanota kūrinija gyvuoja pagal Kūrėjo nustatytą tvarką ir nuo jos nė kiek nenukrypsta. Tačiau žmogus yra laisvas pasirinkti sprendimus ir nepakenčia, jei kas nors pabando suvaržyti jo laisvę. Žmonės sukilo protestuoti, kai valdžia pabandė apriboti atsisakiusiųjų vakcinuotis laisvę. Ką reiškia laisvė be ribų?
Aiškiai matome, kad laisvė yra ne tik brangus, bet ir pavojingas malonumas. Laisvė pražudė pirmuosius žmones – jie prarado tai, kas jiems buvo duota rojuje. Šiandien mes matome daugybę pavyzdžių, kaip laisvė pražudo žmones: vienus nuveda į alkoholio ir narkotikų liūną, kitus – į kalėjimus ir pataisos darbų kolonijas.
laisvė yra ne tik brangus, bet ir pavojingas malonumas.
Šventajame Rašte pasakojama apie izraelitų kelionę į laisvę. Egipte jie turėjo būtiniausių dalykų: mėsos ir duonos, tačiau nesuabejojo leistis į sunkią kelionę, nes norėjo būti laisvi. Tik ką paminėjome Baltijos kelio 32-ąsias metines, kai metėme Kremliui iššūkį – norime būti laisvi!
Mozė į laisvę einantiems izraelitams kalbėjo: „Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį Viešpats, jūsų protėvių Dievas, duoda jums. Dievas paskelbė jums savo Sandorą, kurios įsakė laikytis, – tai yra Dešimt žodžių, – ir parašė juos ant dviejų akmeninių lentelių. Ir tuo metu man jis įsakė išmokyti jus įstatų ir įsakų laikytis krašte, į kurį esate pasiruošę įeiti ir jį paveldėti“ (Įst 4,1–2; 13–14).
Įsigilinę į Dievo duotus įsakymus, matome, kad jie reikalauja tik vieno esminio dalyko: mylėti Dievą ir žmones. Kai vienas Įstatymo žinovas paklausė Jėzaus, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme, jis atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37–40).
Taigi meilės įstatymas apriboja žmogaus laisvę. Todėl popiežius Pranciškus šiandien ir kalba, kad meilė artimui įpareigoja pasiskiepyti nuo koronaviruso. Tačiau save mylintis egoistas nori tokios laisvės, kuri leistų gyventi be jokių apribojimų. Dabartinė Dievą atmetusi kultūra ugdo tokius egoistus, ir tai yra didelė mūsų dienų bėda. Jeigu žmogus netiki Dievo ir jo duotojo Apreiškimo ir myli tik save, jis pradeda nesuprasti, kad yra atvejų, kai privalu apriboti savo laisvę.
Mūsų dienų didžiausia nelaimė yra ta, kad nuo mažens vaikai mokomi tenkinti visus kūno norus. Neskaistumas yra tapęs viena iš didžiausių kliūčių tikėti į Dievą ir gyventi pagal jo duotąjį Įstatymą. Net sovietmetis, kai buvo atvirai kovojama prieš tikėjimą, nebuvo toks pavojingas, kiek dabartinė kultūra, kuri ugdo tik apie savo norų tenkinimą mąstančius egoistus.
dabartinė kultūra ugdo tik apie savo norų tenkinimą mąstančius egoistus.
Ši kultūra yra daug kartų pavojingesnė už koronavirusą, su kuriuo kovojama visame pasaulyje. Koronavirusas gali žmogų sunkiai susargdinti, kartais net atimti gyvybę, bet Dievą atmetanti kultūra žmogų ne tik dvasiškai suluošina, bet gali jį net amžinai pražudyti. Todėl Jėzus norintiems būti jo mokiniais kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“ (Mk 8,34). Išsižadėti savęs reiškia išsižadėti savo savimeilės ir visų netvarkingų norų.
Šitai labai gerai suprato apaštalas Jokūbas, kuris pirmiesiems krikščionims rašė: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 21.27). Apaštalas pabrėžė tris svarbiausius dalykus: tikėjimą, artimo meilę ir širdies tyrumą. Tepadeda Dievas gerai išmokti šią Šventojo Rašto pamoką.
