Liepos 29 d. sukako 5 metai nuo popiežiaus Pranciškaus vizito Aušvico mirties stovykloje. 2016 m. liepos gale nuvykęs į Lenkiją dalyvauti Krokuvoje vykusiose Pasaulio jaunimo dienose, popiežius taip pat aplankė šalies pietuose esančią Čenstakavos Marijos šventovę ir netoli Krokuvos antrojo pasaulinio karo metais nacių režimo įkurtą Aušvico mirties stovyklą.
Pietinės Lenkijos Osvencimo mieste, netoli Krokuvos, vokiečiai buvo įkūrę kelias stovyklas, kuriose laikomi kaliniai iš pradžių buvo naudojami kaip nemokama darbo jėga apylinkėse įkurtoms įmonėms. Tragiškiausiai išgarsėjo dvi Osvencimo stovyklos – Auschwitz I ir Auschwitz Birkenau, tapusios masinių žudynių vieta. Aušvice buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių, daugiausia žydų tautybės.
Popiežius Pranciškus aplankė abi stovyklas. Pirmojoje, esančioje pačiame Osvencimo mieste, popiežius užėjo į bloko nr. 11 celę, kurioje 1941 m. rugpjūčio 14 d. buvo nužudytas už kitą kalinį gyvybę paaukojęs pranciškonas šv. Maksimilijonas Kolbe. Antroje stovykloje – Auschwitz Birkenau – esančioje už miesto ribų, popiežius tyliai meldėsi prie paminklo nužudytųjų atminimui, pastatyto prie dujų kamerų griuvėsių. Čia, kartu su šimtais tūkstančių nekaltųjų, buvo nužudyta Kryžiaus Teresė Benedikta Edita Stein. Jos mirties data – 1942 m. rugpjūčio 9 d.
Popiežiaus vizito Aušvico stovyklose metu nebuvo sakomos kalbos. Nužudytųjų atminimą Pranciškus pagerbė tyla ir malda. Vieninteliai popiežiaus vizito metu garsiai skambėję žodžiai buvo hebrajiškai ir lenkiškai giedama 130-oji psalmė – „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie! Viešpatie, išgirsk mano balsą!“. Aušvico memorialo svečių knygoje Pranciškus parašė: „Viešpatie, būk gailestingas savo tautai; atleisk už tiek daug žiaurumo“.
Kodėl popiežius tą dieną nieko nepasakė? Pranciškaus bičiulis, Buenos Airių rabinas Abraham Skorka prieš penkerius metus aiškindamas popiežiaus pasirinkimą vien tyla pagerbti žuvusiuosius, sakė, kad ir Biblijoje yra daug pavyzdžių, kai neapsakomas skausmas išreiškiamas tylėjimu.
Kunigų knygoje sakoma, kad Aaronas tylėjo po savo sūnų mirties. Jobo draugai taip pat nekalbėjo, bet tylėjimu reiškė artumą savo kenčiančiam bičiuliui. Raudų knygoje sakoma, kad kančios prislėgtas žmogus turi nurimti ir tylėti.
Tad ir popiežius Pranciškus, pasak jo bičiulio Buenos Airių rabino, nusprendė nuvykęs į Aušvicą tyloje, vien Dievo akivaizdoje, verkti dėl to, ką žmogus toje vietoje padarė savo artimui.
