Velykų vigilija Šv. Petro bazilikoje pradėta, kaip visada, ugnies palaiminimu, Velykų žvakės uždegimu, šviesos procesija nuo bazilikos durų iki centrinio altoriaus. Per šio Velyknakčio apeigas popiežių Pranciškų pavadavo kardinolas Giovanni Battista Re, kardinolų kolegijos dekanas, popiežiaus vardu perskaitęs Velykų nakties budėjimo iškilmės homiliją.
„Šią naktį Velykų žvakė lėtai artėja prie altoriaus. Šios nakties giesmė atveria mūsų širdis džiūgavimui, nes žemė „užliejama tokiu didingu spindesiu: amžinojo Karaliaus šviesa nugalėjo pasaulio tamsą“ (Velykų prefacija). Šiai nakčiai baigiantis įvyksta ką tik skaitytoje Evangelijoje aprašyti įvykiai (žr. Lk 24, 1–12): įsižiebia dieviškoji Prisikėlimo šviesa ir, dar prieš pasirodant saulei, įvyksta Viešpaties Velykos. Aušros prieblandoje jau galima pamatyti, kad didelis akmuo, užverstas ant Jėzaus kapo, jau nuristas. Tuo metu artinasi kelios moterys, apsisiautusios gedulo šydais. Tamsa gaubia mokinių sumišimą ir baimę. Viskas vyksta naktį“, – pažymima popiežiaus Pranciškaus Velyknakčio homilijoje.
Velykų nakties budėjimas, pasak homilijos, pasakoja mums, kaip Prisikėlimo šviesa žingsnis po žingsnio pradeda sklaidyti istorijos tamsą ir pamažu, tarsi brėkštanti aušros šviesa, apšviečia mūsų širdis. Šią Prisikėlimo šviesą atitinka nuolankus tikėjimas, be jokio triumfalizmo. Viešpaties Velykos nėra toks įvykis, kuriuo Dievas parodo, koks jis stiprus ir įpareigoja mus tikėti į jį. Tai nėra tikslas, kurį Jėzus pasiekia lengvu keliu, apeidamas Kalvariją.
Ir mes negalime Velykų išgyventi išsiblaškę ir be vidinių dvejonių. Priešingai, Prisikėlimas panašus į mažus šviesos daigus, kurie po truputį, nekeldami triukšmo, stiebiasi aukštyn, kartais vis dar nakties ir netikėjimo pavojuje.
Toks Dievo veikimo „stilius“ išlaisvina mus iš klaidingo abstraktaus religingumo įsitikinimo, kad Viešpaties Prisikėlimas viską stebuklingai išsprendžia. Toli gražu ne: negalime švęsti Velykų nepaisydami naktų, kurias nešiojamės savo širdyse, ir mirties šešėlių, dažnai gaubiančių pasaulį. Kristus nugalėjo nuodėmę ir sunaikino mirtį, tačiau mūsų žemiškoje istorijoje jo Prisikėlimo galia vis dar pildosi. Ir šis išsipildymas, tarsi mažas šviesos daigelis, patikėtas mums, kad mes jį saugotume ir augintume.
„Broliai ir seserys, tai kvietimas, kurį turime stipriai pajusti savyje, ypač Jubiliejaus metais: auginkime Velykų vilties daigą mūsų gyvenime ir pasaulyje!“ – pakvietė popiežius Pranciškus Velykų nakties homilijoje.
Ir tada, kai širdyje jaučiame mirties svorį, kai blogis triukšmingai braunasi per pasaulį, kai savo kūnuose ir visuomenėse jaučiame egoizmo ir prievartos keliamą skausmą, nenusivilkime, bet vėl atsigręžkime į šios – Velykų – nakties skelbimą: nors dar esame tamsoje, šviesa pamažu stiprėja. Mūsų laukia naujo gyvenimo ir pagaliau išlaisvinto pasaulio viltis. Ir nors kartais tai atrodo neįmanoma, galime būti nustebinti naujos pradžios, nes Kristus nugalėjo mirtį.
negalime švęsti Velykų nepaisydami naktų, kurias nešiojamės savo širdyse, ir mirties šešėlių, dažnai gaubiančių pasaulį.
Šis skelbimas guodžia ir pripildo mus vilties. Prisikėlęs Kristus mus užtikrina, kad mūsų asmeninė istorija ir žmonijos kelias, nors vis dar panirę į naktį, kurioje šviesos atrodo blankios, yra Dievo rankose. O jis savo didžia meile neleis mums svyruoti ir neleis blogiui ištarti paskutinio žodžio. Tuo pat metu ši viltis, jau išsipildžiusi Kristuje, mums lieka siektinu tikslu: ji mums patikėta, kad taptume patikimais jos liudytojais ir kad Dievo karalystė prasiskintų kelią į šiandienos moterų ir vyrų širdis.
„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas žymi naują gyvenimą visiems, kurie jį tiki. Šį jo mirties ir prisikėlimo slėpinį jūs turite nuodugniai pažinti ir pakartoti savo gyvenimu“ (Pamokslas 231, 2), – cituoja popiežius šv. Augustiną, linkėdamas, kad visi tikintieji savo gyvenime „pakartotų“ Velykas, taptų vilties pasiuntiniais ir statytojais tuo metu, kai jaučiame mirties vėjų gūsius.
Tai galime daryti ir žodžiais, ir mažais kasdieniais veiksmais, Evangelijos įkvėptais pasirinkimais. Mūsų gyvenimas gali tapti įkūnyta viltimi.
„Norime ją būti tiems, kuriems trūksta tikėjimo Viešpačiu, tiems, kurie pasimetė, tiems, kurie pasidavė ar sulinko nuo gyvenimo naštų. Tiems, kurie yra vieniši ar užsidarę savo liūdesyje“, – linki Pranciškus. Norime įkūnyti viltį dėl visų žemės vargšų ir prispaustųjų, dėl žeminamų ir nužudytų moterų, dėl niekada negimusių bei išnaudojamų vaikų, dėl karo aukų, priduria jis – „Visiems ir kiekvienam neškime Velykų viltį!“
Tegul meilė sugrįžta ir viską apverčia mūsų sutemose, XIII amžiaus olandų mistikės Jadvygos Antverpenietės poezijos žodžiais meldžiama popiežiaus Pranciškaus Velyknakčio homilijoje.
„Prisikėlęs Kristus yra didysis posūkis žmonijos istorijoje. Jis yra viltis, kuri neišblėsta. Jis yra mus lydinti ir palaikanti meilė. Jis yra istorijos ateitis, galutinis tikslas, kurio link einame, kad būtume priimti į tą naują gyvenimą, kuriame pats Viešpats nušluostys visas mūsų ašaras, „ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (žr. Apr 21, 4). Štai Velykų viltis, štai „posūkis tamsoje“, kurį turime skelbti visiems“, – primena Pranciškus Velykų nakties homilijoje, kurią baigia mūsų laikų olandų autoriaus – Henrio Nouweno – citata, drąsinančia matyti vilties spindulius, nušviečiančius mūsų kelią, nors ir jaučiame baimę, nors esame skaudinami nuodėmės.
„Padarykime vietos Prisikėlusiojo šviesai! Taip pasauliui tapsime vilties statytojais“, – paskutiniais popiežiaus homilijos žodžiais meldė kardinolas G. B. Re, kuris prieš Eucharistijos liturgiją vadovavo tradiciškai Velykų naktį švenčiamai Krikšto liturgijai. Jos metu Šv. Petro bazilikoje buvo pakrikštyti trys katechumenai.
