Velykos – tai pati svarbiausia krikščionių metų iškilmė, švenčianti Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių. Nors ji visada švenčiama sekmadienį, jos data kiekvienais metais kinta.
Velykos nėra švenčiamos tą pačią kalendorinę dieną kaip, pavyzdžiui, Kalėdos (gruodžio 25 d.), nes yra kilnojama šventė, kurios data nustatoma pagal specifinį astronominį bei liturginį principą, siekiant ją susieti su gamtos ciklais ir krikščioniškos istorijos įvykiais.
Pagal nusistovėjusią tvarką, Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios pilnaties, įvykusios po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.).
Tai reiškia, kad Velykos gali būti švenčiamos nuo kovo 22 d. (kai pilnatis sutampa su kovo 21 d., o tai yra penktadienis) iki balandžio 25 d. (kai pilnatis būna balandžio 18 d., o sekmadienis išpuola balandžio 25 d.). Šis laikotarpis apima beveik visą pavasario pradžią, todėl kiekvienais metais šventės data būna skirtinga.
Ši sistema remiasi ne tiek astronomine, o kiek bažnytine (liturgine) pilnatimi ir pavasario lygiadieniu. Nors tikrasis pavasario lygiadienis astronomiškai gali šiek tiek kisti (pvz., būti kovo 20 d.), liturginėje praktikoje jis laikomas visada fiksuotu – kovo 21 d.
Tuomet bažnytiniai skaičiuotojai (dar vadinami komputistais) nustato datą, kada įvyksta artimiausia pilnatis po šios datos, ir nustato Velykas pirmąjį po jos sekmadienį.
Tokį principą oficialiai patvirtino Pirmasis Nikėjos visuotinis Bažnyčios susirinkimas 325 m., siekdamas suvienodinti šventimo praktiką visoje ankstyvojoje krikščionybėje. Iki tol skirtingos krikščionių bendruomenės Velykas švęsdavo skirtingomis dienomis – kai kurios pagal žydų Pesacho kalendorių, kitos pagal savas tradicijas. Nikėjos susirinkimo sprendimas padėjo įtvirtinti bendrą taisyklę, kurią iki šiol taiko dauguma krikščioniškų Bažnyčių.
Įdomu tai, kad Velykų data yra susijusi su žydų Pesacho švente, nes būtent šios šventės metu Jėzus buvo nukryžiuotas ir prisikėlė. Žydų kalendorius yra mėnulio–saulės pobūdži, todėl ir Velykų datos apskaičiavimas išlaiko mėnulio ciklų principą. Pavasario pilnatis simbolizuoja naują pradžią, šviesos sugrįžimą – tai glaudžiai dera su prisikėlimo simbolika.
Verta paminėti, kad katalikai ir protestantai Velykas skaičiuoja pagal Grigaliaus kalendorių, o stačiatikiai, laikydamiesi senesnės tradicijos, naudoja Julijaus kalendorių, kuris atsilieka apie 13 dienų. Dėl to dažnai šios dvi didžiosios krikščioniškosios tradicijos Velykas švenčia skirtingomis dienomis, nors kartais, kaip šiemet, datos sutampa.
Šiandien Velykų datos nustatymas tebėra pagrindas visam liturginiam metų ciklui. Nuo Velykų priklauso ir kitų švenčių datos: Gavėnios pradžia (Pelenų diena), Didžioji savaitė, Sekminės ir kt. Kadangi liturginis kalendorius sukasi aplink Velykų slėpinį, šios šventės data turi didelę reikšmę Bažnyčios gyvenimui.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Velykų data atspindi gilią Bažnyčios vienybės su kūrinija ir išganymo istorija dermę. Tai šventė, kuri ne tik primena Jėzaus pergalę prieš mirtį, bet ir sujungia tikėjimą, tradiciją, gamtos ritmą bei žmonių viltį naujam gyvenimui. Nors data keičiasi kasmet, jos prasmė išlieka ta pati – švęsti šviesos pergalę prieš tamsą, gyvenimo pergalę prieš mirtį.
