Verbų sekmadienį, dalyvaudami šv. Mišių liturgijoje, apmąstome iškilmingą Jėzaus žengimą į Jeruzalę. Žmonės džiūgavo, klojo ant kelio palmių šakeles ir šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9). Jie mąstė, kad Jėzus yra ilgai lauktasis Mesijas, kuris išvaduos juos iš romėnų jungo. Tačiau žengimas į Jeruzalę buvo Jėzaus ėjimas į kančią ir mirtį ant kryžiaus už mūsų išgelbėjimą ne nuo laikinų tironų, bet nuo amžinosios mirties.
Prieš Velykas Kristaus kančios istorija Mišiose yra skaitoma net du kartus – šį Verbų sekmadienį ir Didįjį penktadienį. Bažnyčios liturgija mūsų dėmesį pakartotinai kreipia į tai, kas Jėzaus žemiškajame gyvenime buvo svarbiausia – tai jo kančia ir mirtis ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Čia išsipildys Vakarienbutyje pasakyti Jėzaus žodžiai savo mokiniams: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
Kryžius buvo skirtas Jėzaus pažeminimui ir kančiai, bet Dievo meilė pavertė jį vėliava, po kuria amžių amžiais žygiavo ir žygiuos nesuskaitoma daugybė tikinčiųjų. Išsipildys, ką Jėzus kalbėjo prieš savo kančią: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“(Jn 12, 32). Kristaus kryžius ragina kiekvieną iš mūsų sąžiningai atsakyti: ar esu visiškai patrauktas Jėzaus meilės? Kas nulemia mano kasdienius pasirinkimus: Jėzaus meilė ar savimeilės diktuojami išskaičiavimai?
Kristaus kančios istorijoje pro mūsų akis praslenka daug žmonių, tame tarpe ir labai gerų, kurie skirtingai išgyvena Jėzaus kančios pamoką.
Kryžius buvo skirtas Jėzaus pažeminimui ir kančiai, bet Dievo meilė pavertė jį vėliava, po kuria amžių amžiais žygiavo ir žygiuos nesuskaitoma daugybė tikinčiųjų.
Apaštalas Petras prieš Jėzaus kančią net prisiekinėjo, kad niekuomet neišsiginsiąs savo Mokytojo, tačiau, susidūręs su Jėzaus kančia, išsigando ir net tris kartus jo išsigynė. Petro nematysime po Jėzaus kryžiumi.
Žmonių, tik ką šaukusių „Osana!“, kryžiaus papėdėje taip pat nesimato. Jiems nereikia kenčiančio ir už juos mirštančio Mesijo, jiems reikia tik „duonos ir žaidimų“.
Tačiau po Jėzaus kryžiumi stovi būrelis moterų, apaštalas Jonas ir Jėzaus Motina Marija. Stovi tie, kurie tikrai mylėjo Jėzų ir kurių neišgąsdino net jo nukryžiavimas. Tikra meilė yra stipresnė net už mirtį.
Mūsų žmogiškoji prigimtis norėtų švęsti tik Velykas – Jėzaus prisikėlimą ir pergalę prieš blogį, todėl mes dažnai bėgame nuo kryžiaus, nesusimąstydami, kokiu keliu į pergalę ėjo Jėzus.
Jei žmogus neturi tikėjimo ir mąsto, kad jo gyvenimas baigsis su jo mirtimi, tuomet kančia ir bet kokie gyvenimo sunkumai visuomet jam bus tik blogis, kurio jis bet kokia kaina stengsis atsikratyti. Todėl nesistebėkime, kad šie žmonės daro viską, kad išvengtų bet kokių sunkumų. Tik dėl šios priežasties išgyvename demografinę krizę – jau esame išmirštanti tauta.
Gilus, sąmoningas tikėjimas duoda žmogui moralinių jėgų ramiai priimti bet kokį kryžių ir su Dievo pagalba jį nešti. Tikėjimas palaikė mūsų pokario partizanus, stiprino mūsų brolius ir seseris, ėjusius lagerių ir Sibiro tremties keliais. Tikėjimas ir šiandien daugeliui yra stipriausia atrama pasitinkant visus dabarties iššūkius.
Šiandien apmąstydami Jėzaus kančios kelią, vedusį į Prisikėlimą, pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Jėzaus sekėjai. Ar turime drąsos, sekdami paskui savo Mokytoją, nešti ir savo kryžius bei kryželius?
