Prieš keletą savaičių dienos šviesą išvydo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (toliau – ESBO) Parlamentinės Asamblėjos specialiosios atstovės dr. Gudrun Kugler parengta ataskaita „Demografiniai pokyčiai ESBO regione“. Sakysite, tai dar vienas biurokratinis popierius, skirtas biurokratams pavartyti ir padėti į stalčių. Tačiau galiu patikinti Jus, kad taip nėra. Skaitydamas šią ataskaitą, radau patvirtinimą daugeliui klausimų/aspektų, kuriuos, kaip politikas, kėliau anksčiau, tačiau tam neturėjau solidžių, duomenimis grįstų argumentų. Dabar jie yra.
Pradėsiu nuo šiurpios pranašystės, o gal, tiksliau, istorinio fakto, kuris minimas šioje ataskaitoje. Japonijos mokslininkė Noriko O. Tsuya 2024 m. „Economist Impact“ išspausdintame straipsnyje teigė, kad iki šiol jokiai tautai istorijoje, net jos klestėjimo laikais, nepavyko atsigauti po ilgalaikio žemo gimstamumo. Sutikite, skamba apokaliptiškai. Tačiau šiandien tokį teiginį patvirtina ir skaičiai. Gimstamumo rodiklis jau ne vieną dešimtmetį nebeužtikrina natūralios kartų kaitos. Ataskaitoje teigiama, kad tai sugriaus egzistuojančias šalių sistemas.
Iš visų ESBO šalių, tik penkiose (Uzbekistane, Tadžikistane, Kazachstane, Kirgistane ir Turkmėnistane) gimstamumo rodiklis yra bent 2,1. T.y., toks, kokio reikia, kad būtų užtikrinta natūrali kartų kaita. Tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis siekia 1,18, o Maltoje – 1,08. Ataskaitoje pateikiamas ir Graikijos pavyzdys, kur vaikų skaičius, tenkantis vienai moteriai, nukrito nuo 2,45 vaiko 1970 m.iki 1,3 vaiko 2020 m.. Minima ir Lietuva, kurioje jau šiuo metu kasmet miršta beveik dvigubai daugiau asmenų, nei gimsta, ar Latvija, kurioje nuogastaujama, kad artimoje ateityje gimtoji kalba apskritai gali išnykti. Tikiuosi, šitie skaičiai ir faktai padės suvokti situacijos blogėjimo mastą ir greitį, kuriuo lekiama į prarają. Jei jų trūksta, labai rekomenduoju susirasti šią ataskaitą ir ją perskaityti.
Ataskaitoje nurodoma, kad pagrindinis tokios tragiškos demografinės situacijos veiksnys – neplanuotos bevaikystės augimas. Minima ir Japonija, kurioje 1974 m.tik 1 iš 20 žmonių buvo bevaikis, kai šiuo metu ta dalis yra pasiekusi net 40 proc. Italijoje 1975 m.tik 1 iš 30 žmonių neturėjo vaikų, o 1990 m. tokių jau buvo trečdalis visuomenės. Šokiruojantys skaičiai kalba patys už save.
Nerimą kelia ir amžius, kuomet susilaukiama pirmagimio. Tyrimai rodo aiškų ryšį tarp amžiaus, kuomet susilaukiama pirmagimio, medianos ir bevaikystės. Auga pagalbinio apvaisinimo poreikis, nors, didėjant amžiui, galimybė susilaukti vaikų net ir su pagalba – mažėja. Kartu auga savipagalbos grupių poreikis, patiriamas liūdesys bei neviltis dėl negalėjimo susilaukti vaikų. Ir tas liūdesys auga žmogui sulaukiant vis vyresnio amžiaus, nes keičiasi gyvenimo prioritetai ir vis labiau ilgimasi vaikų. Žmogus yra sutvertas norėti ir turėti vaikų, o ne jų vengti.
Ataskaitoje minima ir demografijos trilema. Tai labai sunkus pasirinkimas, kuomet iš trijų dedamųjų: žemo gimstamumo, ekonomikos augimo ir mažos imigracijos, galima pasirinkti tik kurias nors dvi dedamąsias. O tai, sutikite, yra labai sunkus pasirinkimas, žinant, kad visi tikimės ekonomikos augimo, didesnių atlyginimų, oresnio gyvenimo ir tuo pat metu nenorime susidurti su nekontroliuojamos imigracijos keliamomis grėsmėmis. Ataskaitoje pateikiamas epizodas iš Britanijos buvusio vyriausiojo rabino Sero Jonathan Sacks pasisakymo, kuriame jis teigė, kad „buvimas tėvais reikalauja didelės aukos: pinigais, dėmesiu, laiku ir emocine energija. Tuo tarpu šiandieninė Europos kultūra iš esmės yra grįsta vartotojiškumu ir nuolatiniu atlygio poreikiu. Tai kur tokioje kultūroje rasime vietos aukai kartoms, kurios dar net negimė?…“
Jau vykstantys pokyčiai turės didelės neigiamos įtakos socialinei struktūrai. Ataskaitoje cituojamas prancūzų demografas Arsene Dumont, kurio teigimu, visuomenė be vaikų tampa dekadentiška ir toksiška. Ir sunku būtų su tuo nesutikti. Sunku nepastebėti iš esmės hedonistinių nuotaikų, kuomet esminiu motyvu priimant kokius nors sprendimus tampa asmeninis pasitenkinimas ir asmeniniai poreikiai. Juos dar populiaru įvardinti “savirealizacija”. Tačiau demografiniai pokyčiai neigiamai paveiks ir didžiausius hedonistus. Pirmiausia, tai atsilieps per visuomenės senėjimą, kuomet vis mažesnis skaičius jaunų ir darbingų žmonių visuomenėje turės pasirūpinti vis didesne vyresnio amžiaus asmenų grupe. Ir kalbame ne tik apie pensijų mokėjimo iššūkius, bet ir apie sveikatos priežiūrą bei kitas sritis.
Žmogus yra sutvertas norėti ir turėti vaikų, o ne jų vengti.
Čia iškyla ir rinkiminės gerontokratijos terminas.. Tai fenomenas, kai visuomenėje proporciškai vis daugėja vyresnio amžiaus žmonių, sprendimai, balsuojant rinkimuose, vis labiau tampa grįsti vyresnės kartos požiūriu ir vis mažiau atspindi jaunosios kartos poreikius.
Taip pat tampa labai sunku atsispirti pagundai taikyti „paprastus“, kalbu su ironija, gyvenimo pabaigos sprendimus, tokius kaip eutanazija ar asistuota savižudybė.
Tikru iššūkiu visuomenėms tampa ir vienišumas, kurio apimtys jau vadinamos tikra šio amžiaus vienišumo epidemija. Britanijoje kiek daugiau nei 7 proc. gyventojų nurodo, kad vienišais jaučiasi dažnai arba visada. Ir ši problema tik gilės, nes esame socialios būtybės, kurioms reikia kitų žmonių šalia. Vienišumas yra susijęs tiek su fizinės, tiek su psichikos sveikatos problemomis. Vieniši žmonės turi didesnę nerimo sutrikimo, depresijos, savižudybės, miego sutrikimų, demencijos, širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo cukrinio diabeto, padidėjusio kraujospūdžio ir net insulto riziką. Tai didžiulė našta ne tik jiems patiems, bet ir visai sveikatos sistemai.
Europai vis daugiau kalbant apie konkurencingumo didinimo svarbą, paradoksalu, bet jam koją gali pakišti demografinės problemos. Nes žemas gimstamumas sukelia darbo jėgos trūkumą, mažina produktyvumą ir inovacijų kiekį, stabdo ekonomikos augimą. Trumpai tariant, problema dviguba: senstančioje visuomenėje poreikiai auga, tačiau galimybės juos patenkinti – mažėja.
Imigracija, net jei ji būtų priimtina, problemas galėtų spręsti tik laikinai. Nes vis daugiau ir daugiau šalių susidurs su tomis pačiomis, mano aptariamomis, demografinėmis problemomis. Be to, nuolatinis produktyviausių ir labiausiai išsilavinusių specialistų viliojimas iš trečiųjų šalių sukelia rimtas problemas jose ir stabdo tų šalių vystymąsi bei sukelia papildomas rizikas. Beje, dabar jau žinomos ir kitos problemos, susijusios su nevaldoma imigracija ir nepavykusia imigrantų integracija. Vis daugiau šalių stebi su tuo susijusį ekstremizmo, antisemitizmo, su lytimi susijusių kriminalinių nusikaltimų augimą. Vadinasi, nei trumpoje, nei ilgoje perspektyvoje imigracija nėra tvarus problemos sprendimas.
problema dviguba: senstančioje visuomenėje poreikiai auga, tačiau galimybės juos patenkinti – mažėja.
Iš darbo rinkos pasitraukus ir į pensiją išėjus vadinamajai „baby boomerių“ kartai, kils rimtų iššūkių, nes išaugs sveikatos paslaugų poreikis, sumažės sveikatos paslaugų teikėjų skaičius ir kils grėsmė finansiniam stabilumui. Pavyzdžiui, Austrijoje artimiausiame dešimtmetyje dėl amžiaus iš savo darbo turėtų pasitraukti apie 33 proc. gydytojų. O tai, neabejotinai, sukels rimtų problemų visai sistemai. Ir Austrija, toli gražu, nėra unikalus pavyzdys. Panašūs iššūkiai laukia ir Lietuvos. Ir ne tik sveikatos, bet ir kituose (švietimo, vidaus reikalų ir kt.) sektoriuose.
Viskas, ką darome, darome dėl žmonių. Galime pastatyti greitkelius, dangoraižius, mokyklas, ligonines, gamyklas, sustiprinti krašto apsaugą, įsigyti modernią ginkluotę ir kt., bet, be žmonių, visa tai praranda bet kokią prasmę. Kai kurie socialinio audinio pažeidimai jau įvyko ir jų nepavyks pataisyti greitu metu. Nersime į demografinę duobę, todėl jau dabar turime pradėti galvoti, kaip prie to prisitaikysime. Tad demografinių problemų sprendimas turi tapti ne mažesniu, nei gynybos ar saugumo prioritetu.
Kaip spręsti šias problemas?
Matyt, turėtume pradėti nuo to, kad aktyvus amžėjimas ir gimstamumo rodiklių atstatymas turėtų būti integruoti į visus viešosios politikos procesus, užtikrinant, kad tai nebus vien tik mokslininkų, socialinių tarnybų ar sveikatos sistemos klausimas.
Tenka tik apgailestauti, kad šios srities mokslininkams iki šiol nepavyko sukelti pakankamo viešo diskurso ir iškelti šių klausimų į politinę darbotvarkę. Nebuvo pasiūlyta ir jokių rimtesnių sprendimų. Tačiau tolimesnis mokslinis situacijos vertinimas išlieka labai svarbus, tam, kad būtų galima vertinti pasikeitimus, ėmusis tam tikrų sprendimų.
Tai kokie gi sprendimai siūlomi mano aptariamoje ataskaitoje?
Pirmiausia, siūloma kurti šeimoms palankią aplinką ir visuomenę. O tai apima pozityvaus požiūrio į motinystę ir tėvystę, santuoką, šeimos gyvenimą ugdymą. Būtina atstatyti mamų ir tėčių socialinį prestižą. Ir prie to turi prisidėti visi. Tiek bendruomenės, tiek ugdymo sistema, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek valdžios institucijos. Lietuvoje turėjome labai blogus pavyzdžius, kuomet būtent šeimos ir santuokos prestižu besirūpinančios organizacijos negaudavo finansavimo, dėl esą jų nepritarimo iš esmės prieš šeimą ir santuoką nukreiptos politikos.
Kitas svarbus aspektas, tai visuomenės supažindinimas su pavojais, kurie slypi atidedant motinystę/tėvystę. Visuomenė turi būti tinkamai informuota, kad atidėjimas yra susijęs su didesne nevaisingumo rizika, didesnėmis nėštumo rizikomis, didesne persileidimo rizika, su didesne apsigimimų rizika.
Taip pat turi būti stiprinamas santuokos institutas. Tyrimai rodo, kad stabilios santuokos yra ir gausesnių šeimų prielaida. Stabilios santuokos taip pat yra susijusios su mažesniu skurdu, aukštesniu vaikų išsilavinimu ir geresne psichikos sveikata. Politikos priemonės ir programos, kurios skatina ir palaiko santuokos stabilumą bei šeimos ryšius, prisideda prie didesnio gimstamumo ir sukuria saugesnę aplinką vaikų auginimui. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje iki šiol buvo judama priešinga kryptimi. Netrūksta viešų publikacijų, vaizduojančių santuoką, kaip atgyvenusį konstruktą, nuolat kalbama apie partnerystės instituto įteisinimą, paprastesnį santuokos nutraukimo mechanizmą ir kt.
Dar vienas itin svarbus aspektas – finansinė parama šeimoms. Vaikus auginančios šeimos neturėtų susidurti su didesniais finansiniais sunkumais nei tie, kurie pasirenka gyventi vieni. O šeimoms palankios socialinės ir mokestinės aplinkos kūrimas turėtų tapti visų politinių jėgų prioritetu. Jau žinoma, kad savo būstą turinčios šeimos lengviau priima sprendimą turėti vaikų, nei jo neturinčios. Todėl pagalba įsigyjant būstą, prieinamos ugdymo įstaigos, prieinama sveikatos priežiūra, tiesioginės mokestinės naudos šeimoms su vaikais, privalumai išėjus į pensiją ir kitos paskatos turėtų tapti politinių debatų centrine ašimi. Tuo tarpu Lietuvoje kalbama jau ir apie pirmojo būsto apmokęstinimą.
šeimoms palankios socialinės ir mokestinės aplinkos kūrimas turėtų tapti visų politinių jėgų prioritetu.
Labai svarbu padėti jauniems suaugusiems asmenims pereiti į motinystės/tėvystės etapą, skiriant tam pakankamai dėmesio švietime, prisidedant finansiškai ar kuriant sąlygas auginti vaikus, kol vienas ar abu tėvai studijuoja universitete.
Šioje ataskaitoje minima ir parama religinėms vertybėms. Žinoma, kad tikintys žmonės yra labiau linkę turėti gausesnes šeimas. Pažymima, kad vyriausybės turi pripažinti religinių įsitikinimų ir religinių bendruomenių ar organizacijų svarbą šeimų stabilumui bei užtikrinti tikėjimo bei religijos laisvę.
Kaip jau buvo minėta, neišvengsime demografinės duobės. Todėl svarbu, kad trumpoje perspektyvoje būtų reikiamai pasirūpinta ta gyventojų grupe, kuri sulauks senatvės ir sudarys proporciškai didžiausią visuomenės dalį. Svarbu, kad šiems žmonėms būtų pritaikyta infrastruktūra, sukurtos reikiamos paslaugos, numatyti pakankami finansiniai ištekliai. Tai reikia pradėti daryti jau dabar, nes pagalbos poreikis auga kasdien. Taip pat svarbu didinti slaugos profesijos prestižą, nes sveikatos sektorius bus vienas iš tų, kuris patirs ar jau patiria didžiausią spaudimą. Ne mažiau svarbu ir priimti sprendimus, kurie visuomenės sveikatos priemonių pagalba skatintų sveiką senėjimą.
Jau dabar reikia pradėti rūpintis pensijų sistemų stabilumu, nes staiga iškilęs mokesčių didinimo poreikis, pamačius, kad nebepavyksta surinkti reikiamų lėšų pensijoms ir paslaugoms, gali turėti neigiamą efektą, reiškiantį surenkamų lėšų mažėjimą.
Privalome užtikrinti kiekvieno pagyvenusio žmogaus orumą gyvenimo pabaigoje. Ir čia kalbama ne tik apie pensijų mokėjimą, bet ir apie gyvenimo pabaigos paslaugų, tokias kaip hospisai, užtikrinimą.. Visuomenė negali prarasti humaniškumo ir pasiduoti pagundai, vietoje orios priežiūros gyvenimo pabaigoje, pasiūlytiasistuotą savižudybę..
Pabaigai, noriu pabrėžti, kad veikti reikėjo pradėti jau užvakar. Ironiška, tačiau ataskaitoje teigiama, kad apie artėjančias demografijos problemas buvo žinoma jau 1970 – aisiais. Tačiau, deja, problema buvo ignoruoja ir nebuvo imtasi priemonių, kad ją sustabdyti. Netgi atvirkščiai. Prikurta viešų naratyvų, kurie kenkia santuokai, šeimai, stigmatizuoja gausesnes šeimas, skatina vienišumą, klaidina jaunus žmones ir t.t.
Priemonių pasirinkimas yra pakankamai gausus. Tačiau jų priėmimui reikia tvirtos politinės valios. Ar tokia valia atsiras Lietuvoje? Tikiuosi, kad taip.
Tikiuosi, kad su kolegų palaikymu, demografiją galėsime iškelti kaip vieną esminių Lietuvos prioritetų, greta gynybos ir regionų politikos.
Ši publikacija buvo parengta vadovaujantis ESBO Parlamentinės Asamblėjos specialiosios atstovės dr. Gudrun Kugler parengta ataskaita „Demografiniai pokyčiai ESBO regione“. Anglų kalba šią ataskaitą galite skaityti paspaudę ant nuorodos.
