Žodžio laisvė yra demokratinės valstybės pamatas, tačiau ji nėra absoliuti. Rasti ribą tarp žodžio laisvės ir piktnaudžiavimo šia teise, kuomet yra taikoma teisinė atsakomybė, nėra lengva. Nors už saviraiškos laisvės pažeidimus, kai yra pažeidžiami asmens garbė ir orumas (dalykinė reputacija), dažniausiai yra taikoma etinė ar civilinė atsakomybė, tačiau atskirais atvejais galima ir išskirtinė (lotyniškai – ultima ratio) baudžiamoji atsakomybė. Primintina, kad asmens garbės ir orumo gynimą Europos žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) kontekste priskiria 8 straipsniui (teisė į privataus gyvenimo gerbimą). Šioje publikacijoje aptariama būtent baudžiamosios atsakomybės taikymo problematika žodžio laisvės ir asmens orumo sankirtoje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neap-ykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Taigi, Konstitucijoje, saviraiškos laisvės ir asmens orumo sankirtoje, nusikalstamais yra įvardinti trys veiksmai, kuriais gali būti pažeidžiamas kartu su kitomis įstatymo saugomomis vertybėmis taip pat ir asmens orumas: tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas (a), šmeižtas (b) ir dezinformacija (c).
Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (BK) dezinformacija nėra kriminalizuota, o šmeižtas laikomas kriminaliniu nusikaltimu tik atskirais atvejais: kai per visuomenės informavimo priemonę paskleista apie kitą žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo (a), kai yra apšmeižtas asmuo neva jis padarė tyčinį nusikaltimą (b), ir kai šmeižikas yra fizinis asmuo (c).
Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai šmeižia juridinis asmuo (a), kai yra apšmeižtas juridinis asmuo (b) bei tuo atveju, kai fizinis asmuo šmeižiamas ne per visuomenės informavimo priemones (pavyzdžiui, susirinkime, elektroniniuose laiškuose ir pan.) ir šmeižtas nėra susijęs su kaltinimu padarius tyčinį nusikaltimą (c), baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.
Rasti ribą tarp žodžio laisvės ir piktnaudžiavimo šia teise, kuomet yra taikoma teisinė atsakomybė, nėra lengva.
Socialiniuose tinkluose paskelbta informacija gali būti taip pat prilyginta šmeižimui per visuomenės informavimo priemones, nes atskirų asmenų paskyros socialiniuose tinkluose pagal teisminę praktiką tam tikra apimtimi yra prilyginamos visuomenės informavimo priemonėms, o jų valdytojai yra teisiškai kvalifikuojami kaip viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai). Apie Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją vertinti socialinių tinklų paskyrose paskelbtos informacijos teisėtumą bei tokių paskyrų priskyrimą visuomenės informavimo priemonėms bei jų valdytojų pripažinimą viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT). Jis yra išaiškinęs, kad socialinio tinklo paskyra atitinka informacinės visuomenės informavimo priemonės kriterijus, o tokios paskyros valdytojas laikytinas viešosios informacijos rengėju bei skleidėju, atsakingu už jo asmeninėje paskyroje paskelbtos informacijos teisėtumą[1].
Taigi fizinio asmens orumas baudžiamosios teisės priemonėmis, t. y. pagal BK 154 straipsnį, yra ginamas tik atskirais atvejais, o juridinio asmens dalykinė reputacija pagal BK iš viso nėra ginama.
Ar yra ginamas asmens orumas kitų BK normų ir kokia apimtimi?
Konstitucijoje įvardintas tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas yra detalizuotas BK 170 straipsnyje. Ši teisės norma yra daugialypė, apimanti kelis nusikalstamus veiksmus, tačiau teisminėje praktikoje suprantama per siaurai, t. y. baudžiamoji atsakomybė yra taikoma paprastai tik tuo atveju, kai nustatomas neapykantos motyvas dėl tam tikrų neapykantos kalbos aukos asmeninių ypatybių ar statuso (saugomi bruožai), todėl taikoma fragmentiškai. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2023 m. liepos 26 d. patvirtintų „Neapykantos ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodinių rekomendacijų“ (GP Rekomendacijos) 19 punkte išvardintos neapykantos kalbos aukos asmeninės ypatybės ar statusas: amžius, lytis, seksualinė orientacija, negalia, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros yra vadinami saugomais bruožais (saugomi bruožai)[2].
Autorės nuomone, BK 170 straipsnio 2 dalyje esanti baudžiamosios teisės norma, nepriklausomai nuo to, kad ji yra BK 25 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei[3], turėtų būti skirta taip pat ir atskiro asmens orumo apsaugai tais atvejais, kai iš žmogaus yra tyčiojamasi, kai jis yra niekinamas bei skatinama neapykanta tokio asmens atžvilgiu, t. y. ir tuo atveju, kai yra neapykantos motyvas (angliškai bias motive), tačiau neidentifikuojami saugomi bruožai.
Nors BK 170 straipsnio pavadinime yra įvardintas tik kurstymas prieš bet kokią žmonių grupę, tačiau iš teisės normos dispozicijos matyti, kad ji apima ne tik kurstymą, bet ir kitus veiksmus: gaminimą, įsigijimą, siuntimą, gabenimą bei laikymą dalykų, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, jeigu tokie veiksmai atliekami turint tikslą išvardintus dalykus platinti.
Be to minėto straipsnio 2 dalyje įvardintos dar dvi, autorės nuomone, savarankiškos nusikalstamų veikų sudėtys: tyčiojimasis, niekinimas bei skatinimas neapykantos (a) ir kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl saugomų bruožų (b), o šio straipsnio 3 dalyje numatytos dar dvi savarankiškos nusikaltimo sudėtys: viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl saugomų bruožų (a) ir finansavimas ar kitoks materialus tokios veiklos rėmimas (b). Už visas 170 straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Dėl BK 170 straipsnio 2 dalies taikymo praktikoje
Asmens orumo ir saviraiškos laisvės sankirtos kontekste, aktuali yra BK 170 straipsnio 2 dalyje išdėstyta teisės norma, kurioje išvardinti veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas. Kiekvienas iš šių nusikalstamų veiksmų gali būti traktuojamas kaip nusikalstamas, tačiau dažnai jie yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, viešą įžeidžiančio pobūdžio gestų ir (ar) asmenį įžeidžiančių žodžių panaudojimą galima traktuoti, kaip tyčiojimąsi iš asmens, jo niekinimą bei neapykantos prieš tą asmenį skatinimą. Tokie nusikalstami veiksmai, autorės nuomone, sudaro savarankišką nusikalstamos veikos sudėtį ir šioje teisės normoje gramatiniu požiūriu neapykantos motyvas nėra siejamas su saugomais bruožais. Šios nusikalstamos veikos objektai faktiškai yra ne tik asmens lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė, kaip tai yra nurodyta BK 25 skyriaus pavadinime, bet ir asmens orumas, nes tyčiojimosi, niekinimo bei neapykantos skatinimo atveju pirmiausia yra pažeidžiamas neapykantos kalbos[4] aukos orumas.
Tokia išvada darytina pirmiausia dėl BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinės konstrukcijos. Jeigu įstatymų leidėjas būtų turėjęs tikslą visus šioje teisės normoje nurodytus nusikalstamus veiksmus susieti su motyvu, susijusiu su saugomais bruožais, tai gramatinė konstrukcija, matyt, turėtų būti kitokia, t. y.: „Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kurstė juos diskriminuoti“. Baudžiamojoje teisėje interpretacijų neturėtų būti, nes kaip žinia, baudžiamoji teisė yra griežčiausia teisės šaka ir jos taikymas turėtų būti ne tik ultima ratio, bet taip pat šios teisės šakos normos turi būti preciziškai tikslios.
Pagal dabartinę BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinę konstrukciją asmens, prieš kurį atliekami nusikalstami veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ir kurstymas diskriminuoti, priklausymo tam tikrai grupei požymis yra siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.Pagrįstai galima teigti, kad nusikalstami veiksmai (tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas) gali būti nukreipti tiek prieš atskirą asmenį, nesiejant jo su priklausomybe vienai ar kitai socialinei grupei ir saugomais bruožais, tiek prieš asmenų grupę, tiek ir prieš visą visuomenę. Tiesiog atskirais atvejais tokie veiksmai gali būti kaip neapykantos proveržis prieš bet kokį asmenį ar asmenis ir tokių veiksmų kriminalizavimo pagrįstumas turėtų būti vertinamas pagal teisminės praktikos suformuotus pavojingumo lygmens kriterijus, o tokių veiksmų atlikimo motyvas nors yra neapykanta, tačiau jų padarymas dėl saugomų bruožų teisinei kvalifikacijai pagal BK 170 straipsnio 2 dalį yra būtinas tik vienu atveju, kai yra kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.
Tokius argumentus dar labiau sustiprina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucinis Teismas) išaiškinimas, kad „būtų neįmanoma užtikrinti pagarbos kiekvieno žmogaus orumui ir visų asmenų lygiateisiškumo, jeigu Konstitucijos tekste nurodytas draudžiamo diskriminavimo pagrindų sąrašas būtų suvokiamas kaip baigtinis. Todėl pagal Konstituciją negalima pateisinti diskriminacijos, be kita ko, tokiais jos tekste neįrašytais pagrindais“[5].
Taigi, Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad saugomų bruožų sąrašas nėra baigtinis. Be to atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose tarptautiniuose dokumentuose saugomų bruožų sąrašas yra skirtingas. Antai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (Chartija) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. Taigi Chartija numato ir tokius neapykantos kalbos aukos saugomus bruožus, kurių nėra BK 170 straipsnyje: asmens genetinius bruožus, politines pažiūras bei gimimą, o Nusikaltimų aukų direktyvos[6] preambulės 9 punkte išvardinti dar keli papildomi saugomi bruožai, kurių taip pat nėra BK 170 straipsnio dispozicijoje: lytinė raiška, lytinės tapatybė, gyventojo statusas ar sveikata.
Autorės nuomone, asmens orumo, kaip vienos iš pagrindinių asmens konstitucinių teisių, apsaugos negalima būtų užtikrinti, jeigu tokia apsauga priklausytų nuo saugomo bruožo imperatyvo. Atskirais atvejais tokio motyvo buvimas gali būti traktuojamas kaip kvalifikuojantis požymis, rodantis aukštesnį pavojingumo laipsnį, tačiau šiuo metu galiojančioje BK 170 straipsnio 2 dalies dispozijos gramatinėje konstrukcijoje tokio kvalifikuojančio požymio (saugomo bruožo buvimo), kalbant apie tyčiojimąsi, niekinimą ir neapykantos skatinimą atskiro asmens atžvilgiu, nėra.
GP Rekomendacijų 2 punkte yra nurodoma, kad neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba pažeidžiami pamatiniai demokratinės visuomenės principai – asmenų lygiateisiškumo, orumo ir individualumo. Taigi GP Rekomendacijose taip pat yra įtvirtintas universalus asmens orumo apsaugos principas bei pripažįstama, kad „neapykantos kalba gali būti nukreipta ne tik į konkretų asmenį ar objektą, bet į visą bendruomenę ar asmenų grupę“ (3 punktas).
Nors Rekomendacijų 19 punkte yra įvardinti tam tikri motyvai, kuriais siekiama išreikšti nusikalstamą veiką padariusio asmens neapykantą kitiems asmenims dėl saugomų bruožų, tačiau tokie bruožai nėra nusikalstamų veiksmų, pasireiškiančių tyčiojimusi iš atskiro asmens, jo niekinimo ir neapykantos skatinimo tokio asmens atžvilgiu privalomi kvalifikuojantys požymiai. Rekomendacijose visos su neapykantos motyvu susijusios nusikalstamos veikos yra skirstomos į neapykantos nusikaltimus (1) ir neapykantos kalbą (2) (19 punktas).
Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių. Antai 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos rekomendacijoje Nr. 15 (EK Rekomendacijos) neapykantos kalba apibrėžiama kaip vienos ar daugiau išraiškos formų – būtent asmens ar asmenų grupės juodinimo, neapykantos ar šmeižimo – palaikymas (angl. advocacy), skatinimas ar kurstymas, taip pat bet koks priekabiavimas, įžeidinėjimas, neigiamas stereotipizavimas, stigmatizavimas arba grasinimai tokiam asmeniui ar asmenims, taip pat bet koks visų šių išraiškos formų pateisinimas – panaudojimas rasės, spalvos, kilmės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, kalbos, religijos arba įsitikinimų, lyties, lytiškumo, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos ir kitų asmeninių ypatybių ar statuso pagrindu[7].
Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec(2022)16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ (ET MK Rekomendacijos) neapykantos kalba suprantama kaip visų rūšių išraiška, kuria kurstomi, skatinami, skleidžiami ar pateisinami smurtas, neapykanta ar diskriminacija prieš asmenį ar asmenų grupę arba jie niekinami dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių savybių ar statuso, pavyzdžiui, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, lyties, lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos.
Neapykantos kalba yra nusikalstama, kai tam tikros išraiškos (kalbinės, vaizdinės ir pan.) turinys yra kriminalizuotas (t. y. viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos, diskriminacijos, smurto skatinimas) ir konkreti išraiška pasiekia tarptautinius standartus atitinkantį pavojingumo lygį (Rekomendacijų 28 punktas).
Tokie standartai (kriterijai) yra suformuluoti EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija, t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba. Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į tokius reikšmingus pavojingumo lygmens kriterijus:
1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas;
2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas;
3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą[8].
Teisminėje praktikoje yra pripažįstama, kad neapykantos kalbos internete, be kita ko, ir socialiniuose tinkluose, atsižvelgiant į itin greito ir plataus tokios kalbos skleidimo skaitmeninėje aplinkoje galimybę bei keliamus pavojus, yra pavojingesnės[9].
Darytina pagrįsta išvada, kad tokie atvejai, kai yra viešai rodomi įžeidūs gestai ar viešai išsakomi įžeidžiantys niekinamojo pobūdžio žodžiai atskiro asmens atžvilgiu, nusikalstami veiksmai nebūtinai turėtų būti siejami su neapykantos kalbos aukos priklausymu tam tikrai grupei, o BK 170 straipsnyje išvardintų saugomų bruožų sąrašas (amžius, lytis, seksualinė orientacija, neįgalumas, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros) yra nebaigtinis ir kaip kvalifikuojantis požymis turėtų būti siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, bet nebūtų privalomas tais atvejais, kuomet yra tyčiojimąsis, niekinimas bei neapykantos skatinimas prieš atskirą asmenį. Juk neapykantos kalba gali būti siejama, ne tik su odos, plaukų, akių spalva, kūno sudėjimu, socialine padėtime, bet ir su ekonomine veikla[10], tokia neapykanta gali būti reiškiama ir prieš atskirų profesijų atstovus, papvyzdžiui, prieš antstolius[11], teisėjus, žurnalistus, kariškius, dvasininkus ar policininkus etc.
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Šis konstitucinis imperatyvas įtvirtina valstybės pareigą užtikrinti žmogaus, nepriklausomai nuo jo priklausymo atskirai žmonių grupei, orumo apsaugą ir gynimą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų. Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso, t. y. nepriklausomai nuo to, ar identifikuojami saugomi bruožai ar ne.
Teisminėje praktikoje paprastai yra akcentuojamas nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 170 straipsnyje neapykantos motyvas, susijęs su saugomais bruožais, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Nesant tokio motyvo nusikalstami veiksmai: tyčiojimasis, niekinimas ir skatinimas neapykantos prieš atskirą asmenį, paprastai nėra inkriminuojami kaip nusikalstami, jeigu nėra identifikuojamas specialus motyvas, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl saugomų bruožų. Toks požiūris, autorės nuomone, yra teisiškai nepagrįstas ir siaurina, o kartais visiškai eliminuoja asmens orumo apsaugą baudžiamosios teisės kontekste.
Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso
BK 170 straipsnio 2 dalies aiškinimas ir taikymas praktikoje ypač pasidarė aktualus po 2015 m., kuomet įstatymų leidėjas dekriminalizavo įžeidimą bei valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą bei panaikino BK 155 straipsnį bei BK 290 straipsnį[12], o pasaulinės pandemijos bei karinės agresijos Vidurio Europoje bei Artimuosiuose Rytuose kontekste, ypač pagausėjo konstitucinių teisių (saviraiškos laisvės bei žmogaus orumo) sankirtų tiek socialinėje, tiek ir politinėje erdvėje. Žodžio laisvės ribų paieška pasiekė kritinę ribą, kai dėl neatsakingų pasisakymų buvo pritaikyta konstitucinė atsakomybė tiesioginiuose rinkimuose išrinktiems politikams[13], o taip pat tais atvejais, kuomet šios teisės sankirtoje su asmens orumo apsauga, vieši įžeidinėjimai atskirų asmenų atžvilgiu prilyginami viešųjų asmenų kritikai arba vertinami kaip administraciniai nusižengimai,[14] etc.
Šiuos procesus ypač sunkina visuomenės ideologinis susiskaldymas ir to pasėkoje taikomi skirtingi standartai, kuomet įvairūs neigiami vieši pasisakymai bei neapykantos provežiai prieš atskirus asmenis bei socialines grupes teisėsaugos institucijų yra traktuojami skirtingai nei vieši pasisakymai prieš kitus asmenis bei kitas socialines grupes. Įsimintiniausi tokių skirtingų vertinimų pavyzdžiai yra:
Antai, komentuodamas rinkimų rezultatus visuomeninio transliuotojo ilgametis laidų vedėjas A. Valinskas viešai pareiškė, kad „Lenkų partija ir Tomaševskis neturi nieko bendro. Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas, kuris, gaudamas finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, jis yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyt šiaip jau. Po vieną į metus. Pradėt nuo jo, nes tai yra bėda, ką jis daro“. Dėl tokių A. Valinsko teiginių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) 2 ir 3 dalis, tačiau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, požymių. Tiek vyriausiojo prokuroro nutarimu, tiek ir teismo nutartimis pareiškėjo skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmesti, o ikiteisminis tyrimas dėl tokių pasisakymų buvo nutrauktas, remiantis kalbos specialistų išvadomis, kad tokie „teiginiai negali būti pripažinti kurstymu smurtauti ar fiziškai susidoroti, nes šių teiginių komunikacinis tikslas – ne raginti ar skatinti žiūrovus atitinkamai elgtis, o išreikšti A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[15]. Taigi ikiteisminio tyrimo organai bei teismas tokiuose pasisakymuose neįžvelgė ne tik kurstymo smurtauti ar fiziškai susidoroti (BK 170 straipsnio 3 dalis), o akivaizdžiai išreikštą viešais pasisakymais tyčiojimąsi, niekinimą bei neapykantos skatinimą politiko atžvilgiu (BK 170 straipsnio 2 dalis) teisiškai kvalifikavo kaip „A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[16].
Primintina, kad EŽTT šiuo metu yra nagrinėjama politiko V. T. peticija prieš Lietuvą. Šioje byloje Strasbūro teismas vertins, ar buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis, taikomas kartu su 8 straipsniu[17], nacionalinėms institucijoms nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl A. V. teiginių pareiškėjo atžvilgiu. EŽTT taip pat vertins, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė pagal Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį dalyvauti laisvuose rinkimuose, kuriuose garantuojama žmonių nuomonės raiškos laisvė renkant įstatymų leidybos institucijas[18].
Ikiteisminis tyrimas taip pat buvo nutrauktas dėl viešai išsakytų buvusio visuomeninio transliuotojo laidų vedėjo A. Ramanausko akivaizdžiai neapykantą skatinančių teiginių: „Didžioji daugumą tų, kurių teigimu „prie ruso buvo geriau“, yra gyvuliai…“„Mano skaičiavimais, Lietuvoje yra nuo ketvirtadalio iki trečdalio žmonių, kuriuos būtų gerai ištremti – tai yra visa ta rusifikuota gyvulių, sovietinė masė.“„Mes turime daug šitų galvijų, jie dvesia po truputį, tai yra gerai.“„Išaugę prastos genetinės kokybės asmenys galvijų šeimose, nieko nuostabaus, kad jie irgi tampa galvijais“[19]. Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos taip pat neįžvelgė akivaizdžiai neapykantą kurstančių teiginių ir prioritetą suteikė saviraiškos laisvei jos sankirtoje su tam tikros socialinės grupės ir tam tikrų politinių pažiūrų asmenų orumo apsauga[20].
Visai kitoks teisėsaugos institucijų požiūris į neapykantos kalbą, nukreiptą prieš homoseksualius asmenis. Antai Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu R. B. nors ir buvo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis socialiniame tinkle www.facebook.com, po paskyros „T. V. R.“ vartotojo paskelbta dviejų besibučiuojančių vyrų nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė!“ parašė komentarą: „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“, tačiau buvo pripažintas kaltu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Teismas sprendė, kad komentaras negali būti vertinamas kaip aiškiai lenkiantis kitus asmenis smurtauti ar fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, tačiau, įvertinęs R. B. parodymus apie komentaro paskelbimo aplinkybes, kad ryte pabudęs jis pamatė T. V. R. įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, susinervino ir po juo pakomentavo, padarė išvadą, kad teisiamasis R. B. saviraiškos laisvę įgyvendino netinkamai, t. y. viešai niekino nukentėjusįjį T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos. Su tokia teisine kvalifikacija sutiko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT)[21].
Lyginant šiuos pavyzdžius, akivaizdus teisėsaugos institucijų skirtingas neapykantos kalbos traktavimas atskirų asmenų grupių atžvilgiu. Homoseksualių asmenų grupei priklausančio asmens atžvilgiu net ir lakoniškas netinkamas išsireiškimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o kitų socialinių grupių bei atskirų asmenų atžvilgiu (politiko V. T., Kauno mero V. M. bei asmenų, kuriems „prie ruso buvo geriau“, išsakyti akivaizdžiai pavojingesnio lygmens išsireiškimai teisėsaugos institucijų yra toleruojami.
EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendime byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą[22] nusprendė, kad Lietuvos valdžios institucijoms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo, Lietuva pažeidė Konvencijos 14 straipsnį (diskriminacijos uždraudimas), taikomą kartu su 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) bei 13 straipsnį (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę). Taigi, šios bylos kontekste buvo suformuluoti BK 170 staipsnio taikymo homofobinės neapykantos kalbos nusikaltimuose standartai.
EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendime byloje Lilliendahl prieš Islandiją[23] išaiškino, kad pagal EŽTT praktiką neapykantos kalbos sunkiausios formos patenka į Konvencijos 17 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiavimą teisėmis, taikymo sritį ir neturi apsaugos pagal Konvencijos 10 straipsnį, ginantį saviraiškos laisvę.
Nors nei Konstitucija, nei Konvencija nerūšiuoja asmens teisių pagal jų svarbą, vis dėl to žmogaus orumo apsaugos svarba neginčytina, nes daugeliu atveju būtent žmogiškojo orumo gynimas yra pagrindas visoms kitoms žmogaus teisėms apsaugoti. Demokratinėje visuomenėje taip pat neginčijamai pripažįstame asmens saviraiškos ir žodžio laisvės svarbą, kaip demokratinės valstybės pagrindą ir būtinąją sąlygą. Taigi rasti ribą tarp šių abiejų pamatinių teisių nėra lengva.
Matyt, sprendžiant tokį sudėtingą uždavinį, svarbiausia nenukrypti nuo pagrindinio principo, jog taikant proporcingumo principą ir ieškant balanso tarp šių svarbių teisių ir laisvių nė viena iš jų neturi būti nuneigta.
[1] LVAT 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties 25-27 punktai bei LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1125-821/2023 35-37 punktai.
[2] Interaktyvi nuoroda: https://www.prokuraturos.lt/data/public/uploads/2023/09/20230726_neapykantos_nusikaltimai_rekomendacijos.pdf, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.
[3] Šis BK skyriaus pavadinimas nėra visiškai tikslus, nes šio skyriaus normos saugoja ir kitas vertybes, įskaitamt bet neapsiribojant, asmens orumą, saviraiškos laisvę etc.
[4] Neapykantos kalba(angliškai hate speech) – tai visų formų raiška (kalbinė, vaizdinė ir pan.), kurstanti, skatinanti, skleidžianti ar pateisinanti smurtą prieš asmenį ar asmenų grupę, neapykantą ar diskriminaciją arba menkinanti asmenį ar asmenų grupę dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių bruožų ar padėties, tokių kaip rasė, odos spalva, kalba, religija, tautybė, tautinė ar etninė kilmė, amžius, negalia, lytis, lytinė tapatybė ar seksualinė orientacija – EŽTT2017 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Škorjanec v. Croatia, peticijos Nr. 25536/14; GP Rekomendacijų 26 punktas.
[5] Ten pat, psl. 166.
[6] 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR – interaktyvi nuoroda – https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=celex%3A32012L0029, žiūrėta 2025 m. vasario 3d.
[7] 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) bendrosios politikos rekomendacijos Nr. 15 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ aiškinamojo rašto 9 punktas.
[8] EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek v. Switzerland, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez v. France, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas etc.
[9] EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas v. Lithuania, peticijos Nr. 41288/15, 127 punktas, su nuoroda į ECRI ataskaitą apie Lietuvą
[10] Antai niekindami Kauno merą sporto sirgaliai jį viešai įžeidinėjo dėl anksčiau buvusių verslo ryšių Rusijoje -intraktyvi nuoroda: lrt.lt/naujienos/sportas/10/2425588/matijosaitis-kreipesi-i-policija-del-sirgaliu-poelgio-banditu-laikai-seniai-praeityje, žiūrėta 2024 m. vasario 2 d.
[11] „Lietuvos antstolių rūmai yra užfiksavę daugiau nei 200 incidentų, susijusių su antstolių profesine veikla. Dėl teismų sprendimų įniršę skolininkai pyktį dažniausiai išlieja būtent ant savo darbą dirbančių ir teismų sprendimus vykdančių antstolių, antstolių padėjėjų ir kontorų darbuotojų“- interaktyvi nuoroda: https://www.antstoliurumai.lt/index.php?id=3120, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.
[12] Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-1888, priimtas 2015 m. birželio 25 d., įsigaliojo 2015 m. liepos 10 d., (Įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2016-04-01.) – registracimo duomenys: 2015-07-09 Nr. 2015-11 https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content179.
[13] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada Nr. KT37-12/2024 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“- interaktyvi nuoroda: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.
[14] Interaktyvi nuoroda: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/policija-pradejo-administracine-teisena-del-fanu-skanduotes-kauno-merui-59-2349486, žiūrėta 2025 m. vasaio 5 d.
[15] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2309554/eztt-nagrineja-tomaszewskio-skunda-del-valinsko-pareiskimu
[16] Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.
[17] Primintina, kad asmens garbės bei orumo apsauga yra sudėtinė Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) dalis.
[18] Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.
[19] Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.
[20] Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.
[21] LAT 2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-58-489/2024.
[22] EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, ptiijos Nr., žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: http://lrv-atstovas-eztt.lt/uploads/BEIZARAS_ir_ Levickas_2020_sprendimas.pdf.
[23] EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Lilliendahl prieš Islandiją, peticijos Nr. 29297/18, žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001- 203199%22.
