Sekmadienį popiežius Pranciškus grįžo iš ligoninės ir toliau sveiksta namuose, tačiau ir šį trečiadienį nebuvo bendrosios audiencijos. Panašiai kaip pastarųjų savaičių trečiadieniais, buvo paskelbtas popiežiaus katechezės tekstas.
Popiežiaus katechezėse kalbama apie Naujajame Testamente aprašytus žmonių gyvenimo eigą nulėmusius susitikimus su Jėzumi. Katechezę prieš savaitę skyręs fariziejaus Nikodemo susitikimui su Jėzumi, šį kartą Pranciškus komentavo evangelisto Jono aprašytą Jėzaus ir samarietės susitikimą prie šulinio.
Popiežius visų pirma atkreipia dėmesį, kad jei Nikodemas pats ieškojo Jėzaus, tai, stebint susitikimą prie šulinio atrodo, kad Jėzus pats laukia mūsų gyvenimo kryžkelėse. Tokie susitikimai mus dažnai nustebina, iš pradžių netgi sukelia įtarumą, atsargiai mėginame suprasti, kas vyksta.
Pasak Pranciškaus, būtent taip galėjo jaustis samarietė moteris, apie kurią kalbama Evangelijos pagal Joną ketvirtajame skyriuje (Jn 4, 5–26). Ji nesitikėjo vidurdienį prie šulinio ką nors sutikti, netgi priešingai – tikėjosi nieko ten nerasti. Ji atėjo pasisemti vandens neįprastu metu, kai lauke labai karšta. Galbūt moteris gėdijosi savo gyvenimo, jautėsi kitų smerkiama, nesuprasta ir todėl vengė kitų žmonių.
Keliaudamas iš Judėjos į Galilėją, Jėzus galėjo rinktis ir kitą kelią, nebūtinai reikėjo eiti per Samariją. Taip būtų buvę netgi saugiau, nes tarp žydų ir samariečių būta priešiškumo, jų santykiai buvo įtempti. Tačiau Jėzus sąmoningai pasirinko eiti būtent tuo keliu ir sustojo prie šulinio būtent tokią neįprastą valandą. Tų laikų Artimųjų Rytų kultūroje šulinys turėjo ypatingą reikšmę – jis buvo sužadėtuvių simbolis, nes būtent prie šulinio neretai būdavo susitariama dėl santuokų. Tad susitikimas prie šulinio reiškia ir Jėzaus norą padėti rasti atsakymą į didžiausią žmogaus širdies troškimą – būti mylimai.
Jėzaus ir samarietės pokalbio tema – troškulys. Pirmasis apie tai prabyla Jėzus: „Duok man gerti“ (Jn 4, 10). Norėdamas pradėti dialogą, Jėzus parodo save silpną ir taip leidžia moteriai jaustis saugiai. Troškulys Biblijoje simbolizuoja giliausius žmogaus troškimus. Šv. Augustinas vienoje savo homilijų komentuodamas šią sceną sako, kad Jėzaus prašymas duoti jam gerti iš tiesų reiškia ne jo kūno troškulį, bet troškimą, kad ši moteris būtų išganyta. „Tas, kuris prašė gerti, iš tiesų troško moters tikėjimo“, – rašė Augustinas.
Troškulys Biblijoje simbolizuoja giliausius žmogaus troškimus.
Jei Nikodemas, apie kurį buvo kalbama katechezėje prieš savaitę, Jėzaus ieškojo naktį, tai samarietę Jėzus sutiko vidurdienį, pačiu šviesiausiu paros metu. Tai – apreiškimo akimirka. Jėzus atskleidžia jai, jog yra Mesijas, ir kartu padeda moteriai naujai pažvelgti į savo sudėtingą ir skausmingą gyvenimą: ji turėjo penkis vyrus, o dabar gyvena su šeštuoju, kuris nėra jos vyras. Skaičius „šeši“ simbolizuoja netobulumą. Galime čia įžvelgti ir užuominą apie septintąjį Sužadėtinį, kuris vienintelis gali patenkinti tikrąjį meilės troškimą. Tuo Sužadėtiniu gali būti tik pats Jėzus.
Kai moteris suprato, kad Jėzus žino jos gyvenimo istoriją, ji staiga pakeitė temą ir nukreipė pokalbį į religinį ginčą tarp žydų ir samariečių. Taip nutinka ir mums, sako Pranciškus. Kai maldoje Dievas paliečia mūsų skaudulius, dažnai nukreipiame pokalbį į abstrakčias temas, kurios sukuria maldos iliuziją. Pagal to meto papročius, Jėzus ir samarietė būtų iš viso neturėję kalbėtis. Tačiau būtent per šį pokalbį Jėzus atkleidžia vieną svarbiausių dalykų: jis kalba apie Tėvą, kurį reikia garbinti dvasia ir tiesa. Galiausiai Jėzus išpažįsta, kad jis yra žmonių laukiamas Mesijas. Tai tarytum meilės išpažinimas: tas, kurio lauki, esu aš. Aš esu tas, kuris pagaliau gali atsiliepti į tavo meilės troškimą.
Tuomet moteris bėga į kaimą pakviesti kitų žmonių, nes būtent iš suvokimo, kad esi mylimas, kyla misija, sako Pranciškus. Kokią gi kitą žinią ji galėjo skelbti, jei ne tai, kad buvo suprasta ir priimta, kad jai buvo atleista? Samarietė, kaip ir mes, kai įsimylime, pamiršo, ko buvo atėjusi prie šulinio. Ji pamiršo prie šulinio atsineštą ąsotį, paliko jį prie Jėzaus kojų. Tas ąsotis kiekvieną dieną primindavo jai jos sudėtingą ir skausmingą gyvenimą. Dabar jis jau padėtas prie Jėzaus kojų. Praeitis nebėra našta. Taip turi būti ir mums: norėdami skelbti Evangeliją, pirmiausia turime atiduoti savo praeities naštą Viešpačiui. Tik susitaikę žmonės gali nešti Evangeliją kitiems.
„Brangieji, nepraraskime vilties! Net jei mūsų gyvenimas atrodo sunkus ir sudėtingas, jei manome, kad jis nenusisekęs, mes visada turime galimybę jį atiduoti Dievui ir pradėti kelionę iš naujo. Dievas yra gailestingumas. Jis visuomet mūsų laukia“, – baigia Pranciškus šiam trečiadieniui skirtą savo katechezę.
