„Papua Naujosios Gvinėjos įstatymų leidėjai balsavo už konstitucijos pataisą, patvirtinančią, kad ši Ramiojo vandenyno salų valstybė yra krikščioniška šalis“, rašo pillarcatholic.
Vietos katalikai teigė, kad pataisos neišspręs šalies socialinių ir politinių problemų, todėl gali sukelti dar didesnį nusivylimą nuskurdusioje šalyje.
Konstitucijos pakeitimais siekiama įtvirtinti šalies, kurios kaimynės iš vienos pusės yra musulmoniška Indonezija, o iš kitos – pasaulietinės liberalios Australijos ir Naujosios Zelandijos valstybės, piliečių religinę tapatybę.
Dabar pagrindinio įstatymo preambulėje rašoma: „[Mes, Papua Naujosios Gvinėjos žmonės] pripažįstame ir skelbiame Dievą Tėvą, Jėzų Kristų Sūnų ir Šventąją Dvasią esant visos visatos Kūrėju ir Palaikytoju, taip pat mūsų galių ir valdžios, deleguotos žmonėms ir visiems Papua Naujosios Gvinėjos geografinėje jurisdikcijoje esantiems asmenims, šaltiniu.“
Nepaisant pakeitimų, Konstitucijoje ir toliau garantuojama sąžinės ir religijos laisvė. Tarp kitų parlamentarų priimtų naujovių – Biblijos pripažinimas oficialiu nacionaliniu simboliu.
„Papua Naujojoje Gvinėjoje gyvena apie 11,8 mln. gyventojų, tai antra pagal gyventojų skaičių Okeanijos šalis po Australijos.“ 1975 m. nepriklausomybę nuo Australijos atgavusi šalis užima rytinę Naujosios Gvinėjos, antros pagal dydį salos pasaulyje po Grenlandijos, dalį.
Apie 40 proc. gyventojų gyvena žemiau didžiausio skurdo ribos, nors šalis turtinga gamtinių išteklių, įskaitant naftą ir dujas.
2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, 95,6 proc. Papua Naujosios Gvinėjos gyventojų save laiko krikščionimis. Didžiausią krikščionių grupę sudaro katalikai – 27 proc. gyventojų, po jų seka liuteronai – 19,5 proc.
Tačiau iniciatyvai pasipriešino vietos Katalikų bažnyčios vadovai.
Katalikų argumentus prieš konstitucijos pataisą kovo 18 d. esė išsamiai išdėstė kunigas Giorgio Licini, buvęs Papua Naujosios Gvinėjos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius.
„Protestantų, evangelikų ir penkiasdešimtininkų pastoriai, priklausantys tiek pagrindinėms bažnyčioms, tiek naujoms grupėms, tiki, kad nacionalinė harmonija ir pažanga bus pasiekta, kai krikščionybė bus oficialiai ir ryžtingai pripažinta nacionalinėje konstitucijoje“, – rašė G. Licini.
Jis teigė, kad pataisos neišspręs šalies socialinių ir politinių problemų, todėl gali sukelti dar didesnį nusivylimą.
Licini nebuvo vienintelis skeptiškai nusiteikęs katalikas. Tėvas Miguelis de La Calais sakė, kad pataisa nereikalinga.
„Maiklas Somarė, šalies įkūrėjas, buvo katalikas, o tai reiškia, kad mes jau esame krikščioniška šalis… tačiau mes, katalikai, savo mentalitetu taip pat esame krikščionys, mums nereikia skelbti šalies krikščioniška“, – sakė jis.
Kunigų nuomonei pritaria ir šalies vyskupai. Praėjusiais metais vyskupų konferencija laiške šalies konstitucinės ir teisinės reformos komisijai išreiškė griežtą nepritarimą šiam pakeitimui.
