„Opus Dei” prelatas monsinjoras Fernando Ocáriz savo naujausiame pastoraciniame laiške svarstė, kaip krikščionys turėtų džiaugsmingai gyventi „sunkiais laikais“.
„Džiaugsmas, apskritai, yra gėrio turėjimo bei patirties padarinys; priklausomai nuo gėrio pobūdžio, esama įvairaus džiaugsmo intensyvumo bei pastovumo. Kai džiaugsmas nėra akimirkos gėrio patirties padarinys, o savo būties visumos, tai įprasta laikyti laime. Bet kuriuo atveju, giliausios džiaugsmo ir laimės esminė šaknis yra meilė“, – aiškino šventojo Josemaría Escrivá įpėdinis.
Prelatas, pažymėjęs, kad „tai sunkūs laikai pasauliui ir Bažnyčiai (o Dievo Darbas yra maža Bažnyčios dalis)“, taip pat priminė, kad „visada ir visomis aplinkybėmis galime ir privalome būti patenkinti, nes to nori Viešpats: „kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11)“.
Šiuo atžvilgiu jis priminė, kaip paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, nepaisant sunkumų, laimingas buvo šv. Josemaría: „Visi, kurie matėme ir klausėmės mūsų Tėvo Villa Tevere per paskutinius septynerius ar aštuonerius jo gyvenimo metus, jį matydavome tikrai patenkintą, laimingą, nors per tuos metus jis daug kentėjo, tiek fiziškai, tiek – visų pirma – dėl didelių sunkumų Bažnyčios gyvenime tais metais.“
„Visada ir visomis aplinkybėmis galime ir privalome būti patenkinti, nes to nori Viešpats: „kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11)“
Ocárizas taip pat nagrinėjo krikščioniškojo džiaugsmo klausimą, susijusį su teologinėmis dorybėmis: tikėjimu, viltimi ir meile.
Apie tikėjimą jis akcentavo: „Tikėjimas pasireiškia vienu ar kitu būdu, su žodžiais ar be žodžių, maldoje, o su malda ateina džiaugsmas, nes „kai krikščionis gyvena tikėjimu – tikėjimu, kuris nėra vien tik žodis, o asmeninės maldos tikrovė, tikrumas dėl Dievo meilės pasireiškia džiaugsmu, vidine laisve““.
Prelatas pabrėžė, kad „tikėjimas Dievo meile mums dovanoja didžią viltį“, kurios „savitas […] dalykas yra būsimas ir įmanomas gėris“, kurį iš esmės sudaro „visiška laimė ir džiaugsmas galutinėje vienybėje su Dievu šlovėje“.
Kalbant apie meilės sritį, Ocárizas sakė, kad „meilė Dievui ir kitiems žmonėms yra susijusi, kartu su džiaugsmu, su tikėjimu ir taip pat su viltimi“. Taigi bendra įvairių meilės apraiškų esmė yra „trokšti mylimo žmogaus gėrio (ir, pagal galimybes, siekti jo) bei džiaugsmas, kuris kyla, kai pažįstame tą gėrį, pagaliau esamą“.
Taigi, tęsė prelatas, „Meilė, kaip džiaugsmo šaltinis, ypač pasireiškia savęs dovanojimu kitiems žmonėms“, o kai ją sudaro kryžiaus prisiėmimas iš meilės Dievui, „ji yra palaiminimų šaltinis“, ir „neša džiaugsmą – tokį, kurio šaknys yra Kryžiaus formos“.
Kviesdamas Mariją kaip „mūsų džiaugsmo priežastį“, prelatas baigė kvietimu: „lai Ji padeda mums visada būti patenkintiems ir tapti ramybės ir džiaugsmo sėjėjais visomis savo gyvenimo aplinkybėmis. Ypač to prašome šiais jubiliejiniais metais, labai susivieniję su popiežiumi Pranciškumi jo kančioje.“
