Apie dviejų tėvelių auginamą berniuką, kuris norėjo nusipirkti mamą, esame girdėję iš Niujorke dirbančios psichoanalitikės Barbaros Eisold. Tačiau gal dvi mamos galėtų geriau užauginti sūnų ar dukrą? Kaip rodo platūs tyrimai, moterys yra labiau empatiškos negu vyrai, iki gimimo kūdikis auga mamos „viduje“, užgimusį jį maitina mama… Pasak įvaikinimo statistikos homoseksualių moterų poros augina vaikus gerokai dažniau nei du vyrai. Dažniausiai ir įvaikinimo procedūra yra paprastesnė, nes viena iš mamų šiuo atveju tą vaikelį pati ir išnešioja, ir pagimdo. O visgi vaiko pradėjimui vien mamos neužtenka.
Reikalingas spermos donoras. Tikriau jį reikėtų vadinti pardavėju. Donoro pradėtų vaikų tarpe pasitaiko nepatenkintų tuo, kad jų tėvo „meilė“ jiems pasibaigė masturbacija, už kurią jis uždirbo 20 dolerių (dabar galima gauti net 100). Taip pat internete mirga žinios apie „donorus“, kurie pradėjo 180, 550 ar 600 vaikų. Daugeliu atvejų donoro tapatybė nėra atskleidžiama, tad, kaip kalba viena tokio tėvo duktė, draugaudama su kuo nors ji nesijaučia saugi. Mat neaišku, ar tas vaikinas nėra jos brolis. Vargu ar tokią galimybę galima atmesti ir tada, kai įstatymai, kaip pavyzdžiui Olandijoje, donoro „kilnumą“ apriboja 25 vaikų dvylikoje šeimų skaičiumi. Prieš įsimylėdamos, ir toje šalyje donorų dukros turėtų paklausti apie vyriškio tėvelį.
O visgi ir už 100 ar kiek dolerių pradėtoms mergaitėms neretai trūksta to biologinio tėvo. Keista biologijos svarba mūsų išsilaisvinimo nuo biologijos laikais! Norisi žinoti, kas tai per žmogus. „Iš pradžių ši žinia, [kad buvo pradėta anoniminio spermos donoro] mane šokiravo,“ kalbėjo trisdešimtmetė kanadietė. „Reikėjo laiko tai suvokti – o tada supratau, kad nepažinojau pusės savęs“.
Neretai tą „pusę“ mėginama identifikuoti. Samdomi ir „DNR detektyvai“. Skambutis prie durų, ir džentelmenas prieš save išvysta žavią merginą. „Sveiki, aš jūsų giminaitė!“ Džiaugsmingas susitikimas? Gal būt…
Tėvo pritrūksta ir psichologine prasme. Dviejų mamų išaugintas amerikietis literatūros profesorius Robertas O. Lopezas ir tokio pat likimo kelių knygų autorė Brittaney Klein yra surinkę panašiai užaugusių žmonių minčių (knygoje „Jephtah‘s Children“, 2016, Wilbefor Publications, London). „Aš esu dviejų mamų dukra,“ rašo viena moteris. „Aš labai, labai jas myliu, tačiau nėra nė vienos dienos, kada aš nenorėčiau turėti tėčio. (…) Mano gyvenime yra vyrų – mano mamos draugų, tačiau tai ne tas pats. Nesupraskite manęs, prašau, neteisingai, aš jas abi myliu, tačiau, regis, aš noriu pasakyti, kad tai nėra tas pats.“ Kita lesbiečių užauginta mergina rašo: „Ar aš esu bloga dukra, jei noriu turėti tėtį? … Aš nežinau kas yra mano tėvas ir niekada nesužinosiu. Gal tai kvaila, tačiau aš jo ilgiuosi. Ilgiuosi to vyro, kurio niekada nepažinosiu. Ar ilgėtis tėvo, kurį turi mano draugai, yra neteisinga?“
Ne ką geriau sekėsi ir dviejų mamų užaugintiems vyrams. Robertas O. Lopezas aukščiau minėtoje knygoje rašo, kad savo namuose jis neišmoko nei būti tvirtas ir drąsus, ko vaikas, kaip rodo daugelis tyrimų (juos pateiksime žemiau) išmoksta iš tėvo, nei jautrumo ir empatijos, kurias išugdo mama. Mat jo mamos nebuvo nei tradiciškai moteriškos, nei, suprantama, vyriškos. Tai – vyriškumo ir moteriškumo „stereotipai“, sutinka Lopezas, tačiau prideda, jog stereotipai padeda dirbti ir išgyventi pasaulyje, kuriame visi, ir netgi gėjai, mąsto stereotipiškai. Neturėdamas nei pasitikėjimo savimi, nei jautrumo, žmogiškus ryšius jis kūrė labai sunkiai. Užtai parsidavinėjo vyrams seksualiai, o pats jautėsi esąs „biseksualus.“
Homoseksualių mamų auginamam berniukui užaugti nėra lengva. Mamos turėtų jam leisti jaustis ir elgtis „vyriškai“ pagal testosterono ir jo įtakojamų neuromediatorių smegenyse diktuojamą tempą ir logiką. Tačiau didelės simpatijos homoseksualios moterys vyrams, suprantama, neturi. Pernelyg dažnai bet kokia vyriškumo raiška vadinama „toksiška“, o feministiniuose ir lesbiečių ratuose vyras yra persona non grata jau vien dėl to, kad yra vyras. Gali būti, kad toks požiūris kyla iš tikrai patirto vyro grubumo – tėvo, „partnerio“, prievartautojo. Tačiau taip vertinti visus vyrus nėra teisinga. Jau vien dėl savo biologijos ir „kraujo šauksmo“ berniukas trokšta vyriškos draugystės. „Aš kentėjau dėl tėvo trūkumo, jo kasdieninio buvimo, tinkamo vyriškumo pavyzdžio neturėjimo“, kalbėjo dviejų mamų užaugintas 2013 m. prancūzų demonstracijos prieš homoseksualų įvaikinimą dalyvis. „Tai suvokiau labai ankstyvame amžiuje. Tėvo nebuvimą aš išgyvenau tarsi kokią amputaciją.“ (Robert R. Reilly, „Making Gay Okay“, San Fransisco, 2014).
Vyrų nemėgimo pasėkoje dviejų moterų įvaikintos mergaitės dažnai „perima“ mamų homoseksualią orientaciją. Kansaso Universiteto tyrėjas W. R. Schummas reziumuoja tyrimų duomenis, pagal kuriuos lesbiečių dukros nuo 33 iki 57 proc. atvejais laiko save homoseksualiomis. Na, suprantama, mūsų laikais homoseksualiu būti socialiniu požiūriu gali būti labai neblogai. Tačiau verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad homoseksualus potraukis yra susijęs su vaikystėje patirtomis psichologinėmis traumomis ( „neigiamais emociniais išgyvenimais“ kaip rodo JAV, Naujojoje Zelandijoje ir taip pat Danijoje atlikti tyrimai).
Tačiau jei internete paieškosite duomenų apie vienalyčių porų auginamus vaikus, išvysite išskirtinai teigiamus tų vaikų raidos aprašymus. Kaipgi čia yra? Ar tikrai vienišam, pamestam ir apleistam vaikui nėra gerai augti dviejų gerai socialiai adaptuotų ir apsirūpinusių moterų ar vyrų porose? Skaitytojui tektų gerokai paieškoti tyrimų, atitinkančių mokslo reikalavimus. Yra dvi didelės „metastudijos“ – tyrimai, apžvelgiantys daugelio tyrimų rezultatus ir metodikas. Jos parodė, jog dažniausiai dviejų vyrų ar moterų auginami vaikai yra lyginami su socialiai apleistų vienišų motinų vaikais, vaiko gerbūvis vertinamas remiantis jo tėvų nuomone, neįvertintas ilgalaikis poveikis vaiko raidai ir pan. Kitaip sakant, šie tyrimai nėra validūs.1 Tuo tarpu reprezentatyvus Marko Regneruso Naujos Šeimos struktūros tyrimas atskleidė, jog vienalyčių porų užauginti vaikai rečiau buvo įsidarbinę, dažniau kentėjo nuo depresijos, turėjo daugiau seksualinių partnerių, dažniau patyrė seksualinę prievartą ir neigiamai atsiliepė apie savo vaikystę. Tokios išvados patvirtina aukščiau pateiktų dviejų tėvų ar motinų užaugintų asmenų liudijimus statistiškai.
dviejų vyrų ar moterų sąjunga yra daug kartų nestabilesnė nei vyro ir moters
Tėvo svarbą patvirtina daugelis įvairiausių tyrimų. Tėvą turintys kūdikiai yra žingeidesni ir drąsesni pažindami aplinką, geresni jų motoriniai gebėjimai. Tėvų pomėgio žaisti stimuliuojančius žaidimus („rough and tumble play“) pasėkoje vaikai iš tėvų išmoksta kaip elgtis stiprias emocijas keliančiose situacijose. Gerą ryšį su tėvu turintys 12 mėn. amžiaus kūdikiai yra atsparesni stresui. Kad tėvas išmoko valdyti agresiją liudija JAV duomenys apie jaunus nusikaltėlius: net iki 85 proc atvejų jie neturi tėvo. Tėvo įtaka gebėjimui susivaldyti svarbi net gyvūnams: jaunų dramblių bandos, kuriose nėra suaugusių patinų – jų tėvų, siaubia Afrikos žemdirbių laukus. Taip pat kaip jau seniai žinoma, tėvo nebuvimas nepadeda ir mergaitėms. JAV Duke‘o universiteto tyrėjai parodė, jog kuo anksčiau tėvas palieka šeimą, juo ankstesniame amžiuje paauglės mergaitės pradeda seksualinius santykius ir pastoja.
Šalia esminio skirtingų gimčių (lyčių) tėvų trūkumo žalos, taip pat neigiamai vaikus veikia ir didelis vienalyčių porų sugyvenimo nestabilumas. Štai 2019 m. skelbti duomenys apie dviejų vyrų ar moterų santuoką rodo, jog per du metus JAV ir Kanadoje išsiskiria apie 42 proc. vienalyčių porų ir tik 5 proc. vyrų-moterų santuokų. 2003 m. AIDS žurnale skelbtame tyrime nustatyta, jog vidutinė Amsterdamo gėjų porų gyvenimo trukmė buvo 1.5 metų, per tą laiką partneriai vidutiniškai 8 kartus santykiavo su kitais vyrais. Nors homoseksualios moterys paprastai turi mažiau seksualinių partnerių, jų porų stabilumas (dėl didesnio dėmesio santykių kokybei) dažnai yra dar trapesnis negu homoseksualių vyrų.
Po sausais statistiniais duomenimis slypi skausmingi asmeniniai išgyvenimai. Skyrybas medicina laiko sunkiu psichologiniu patyrimu – ir nesvarbu, ar skiriasi skirtingos, ar tos pačios lyties poros. Tačiau dviejų vyrų ar moterų sąjunga yra, kaip matėme, daug kartų nestabilesnė nei vyro ir moters. Tokią sąjungą įteisinus išsiskyrimų traumas (atkreipkime dėmesį į daugiskaitą) patirtų daug daugiau žmonių. Tad galima džiaugtis, kad praeitos kadencijos Seimas neįteisino šeiminius santykius kuriančios Civilinės partnerystės. Kaip rodo istorija, kai valstybė pasako, kad kažkas yra gera, daugiau piliečių šio dalyko ima siekti. Tačiau jei praeitoje kadencijoje nugalėjo politikų ir visuomenės racionalumas, neseniai dviejų mamų sukurtas vaikelis pateikia emociškai stiprų argumentą už partnerystės įteisinimą. Emocija pagrįsti argumentai yra labai įtaigūs. O visgi čia laimi ne vaikų, o suaugusiųjų norai. Ar ta mergaitė nenorės nusipirkti tėčio?
1 Žr. Lerner, R., Althea Nagai, Ph.D. No Basis: What the Studies Don’t Tell Us About Same Sex Parenting, Washington DC; Marriage Law Project/Ethics and Public Policy Center, 2001.
“Same-sex parenting and children’s outcomes: A closer examination of the American psychological association’s brief of lesbian and gay parenting,” Social Science Research, v. 41, Iss. 4, July 2012, 735-751. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/23017844/
