Kristina daugelį metų jautėsi įkalinta nesibaigiančiame sunkumų rate – depresija, nerimas, panikos priepuoliai ir ilgalaikiai hospitalizacijos laikotarpiai buvo tapę jos kasdienybe: „Viskas kartojosi – vos tik didelių pastangų dėka pavykdavo grąžinti gyvenimą į vėžes, netrukus vėl užklupdavo tamsa, krizė.“
Visgi šiandien Kristina jau septynerius metus gyvena be ligos atkryčių, nes yra radusi patikimų būdų valdyti savo ligą. Jos istorija – įrodymas, kad net ir sunkių psichikos sveikatos sutrikimų atveju galima susigrąžinti pilnavertį gyvenimą.
Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, „Kristinos istorija rodo, kad net ir sudėtinga būklė jokiu būdu nėra nuosprendis. Ir nors kartais žmonės iš specialistų tikisi stebuklingos piliulės, tačiau tvariems pokyčiams svarbus sunkumus patiriančio žmogaus įsitraukimas ir nuoseklios kasdienės pastangos. Sveikimas prasideda tada, kai žmogus ne tik gauna reikiamą pagalbą, bet ir pats imasi aktyviai dalyvauti savo sveikimo procese.“
Augant pasaulis atrodė pilkas
Kristina pasakoja, kad jos gyvenimą „tamsus fonas“ lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Gimusi ir augusi provincijoje, ji gyveno su močiute, nes tėvai nepanoro jos auginti.
Pašnekovė prisimena, kad sovietiniais metais apie psichikos sveikatą buvo žinoma mažai, o žmogus, išdrįsęs kalbėti apie savo vidinius sunkumus, dažnai likdavo nesuprastas ar net būdavo pajuokiamas. „Tai buvo laikai, kai žmonės apie depresiją nežinojo beveik nieko. Jei kažkas jausdavosi blogai, buvo laikoma, kad tam žmogui reikėtų daugiau dirbti ir mažiau skųstis. Aš pati ilgą laiką save įtikinėjau, kad mano būsena yra normalaus gyvenimo dalis, kadangi sunkumais neturėjau su kuo pasidalinti, o ir sau pačiai buvo gėda pripažinti, kad jaučiuosi blogai. Be to, išoriškai atrodė, kad lyg ir viskas gerai – mokytis sekėsi, turėjau draugų, o tuo tarpu viduje visada tvyrojo keista tuštuma, pasaulis atrodė pilkas“, – pasakoja Kristina.
Gyvenimas griuvo ne kartą
Pirmasis didelis lūžis jos gyvenime įvyko baigus magistrantūros studijas prestižiniame universitete Anglijoje, sugrįžus į Lietuvą ir čia sukūrus šeimą. Tuo metu Kristina susidūrė su pirmuoju psichozės epizodu: „Viskas įvyko staiga. Vieną rytą pasijutau keistai – buvau neįprastai energinga, pilna minčių, kurios lėkė kaip pašėlusios. Artimieji greitai pamatė, kad kažkas ne taip – juokiausi be priežasties, kalbėjau labai greitai, buvau nerami. Galiausiai, nebesugebėjau nei logiškai kalbėti, nei suvokti aplinkos, ir mane išvežė į ligoninę. Taip prasidėjo kone 20 metų trukusi kelionė per psichiatrines ligonines, skirtingus vaistus ir nuolatinius bandymus atsitiesti.“
Kristinos išgirsta diagnozė – šizoafektinis sutrikimas, apimantis depresinius epizodus ir jiems priešingas maniakines būsenas. Ji dalinasi, kad „didžiausias iššūkis ligoninėje – ne diagnozė ar vaistai, bet jausmas, kad esi išplėštas iš gyvenimo. Praleisdavau ten ištisus mėnesius, o kai grįždavau į kasdienybę, jausdavausi kaip nebepriklausanti šiam pasauliui. Pamenu, mąstydavau, ar kada nors pajėgsiu vėl būti savimi?“
Diagnozės stigma
Kristina gerai prisimena, kad jai diagnozavus psichikos sutrikimą, susidūrė su aplinkinių nesupratimu: „Vieni draugai tiesiog nutolo, kiti elgėsi taip, tarsi turėčiau būti nuolat globojama. Labiausiai skaudino, kai žmonės į mane žiūrėjo kaip į silpną ar nepatikimą žmogų, kuris negali priimti sprendimų. Tai privertė mane ilgą laiką slėpti savo diagnozę, ypač darbinėje aplinkoje.“
Tausojant savo sveikatą, Kristinai darbą susirasti tapo gerokai sunkiau. Moteris netruko suprasti, kad dažnoje darbovietėje keliami aukšti reikalavimai ir streso kupina aplinka bus sunkiai suderinama su jos sveikatos būkle, todėl dabar Kristina sako nesivaikanti sudėtingų pareigų, dirbanti paprastą darbą, kuriame pavyksta išlaikyti ramybę ir savo gyvenimo kontrolę.
Moteris niekuomet neprarado noro siekti mokslo aukštumų, tačiau susirgus taip pat teko susidurti su stigma: „Kartą psichiatras, išgirdęs, kad noriu studijuoti doktorantūroje, tiesiog pasakė, kad man nereikia tokių iššūkių, o turėčiau susikoncentruoti į sveikatą. Ir nors disertacijos rašyti neužbaigiau, vis tiek jaučiu, kad teisingai pasielgiau neatsisakydama savo svajonės.“
Atrasti būdai padėti sau
Gyvendama su liga Kristina suprato, kad sveikimas – tai kur kas daugiau nei tinkamas vaistų vartojimas. Pirmiausia, ji atrado 12 žingsnių programą, kuri padėjo geriau suprasti savo emocijas ir gyvenimo patirtis.
Nors seniau manė, kad ši programa skirta tik priklausomybių turintiems žmonėms, galiausiai suprato, kad ji puikiai tinka visiems, kurie išgyveno sudėtingą vaikystę ar turėjo emocinių traumų: „Ten gavau tai, ko niekada neturėjau – bendruomenę, kur galėjau kalbėti atvirai. Per tuos susirinkimus supratau, kad didelė mano vidinių sunkumų dalis kyla iš emocinio apleistumo vaikystėje. Tai nebuvo smurtas, bet ir nebuvau apsupta emocinio palaikymo, kurio taip reikėjo.“
Svarbia pagalba Kristinai tapo programa „Be depresijos“: „Apie šią programą sužinojau atsitiktinai, kai buvau ties naujo depresijos epizodo riba. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos ten supratau, buvo tai, kad sveikimas – tai procesas. Nėra vieno stebuklingo sprendimo. Tai daugybė mažų pasirinkimų kiekvieną dieną: nuo to, kaip rūpinuosi savo kūnu, iki to, kaip leidžiu laiką ir kokias mintis puoselėju.“
Pasak programos „Be depresijos“ kūrėjos psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, kovo 17-ąją vėl startuosianti „programa yra pagrįsta naujausiais mokslo atradimais ir sukaupta profesine patirtimi. Ji apima ne tik emocinę sveikatą, bet ir fizinę – kalbama apie mitybą, judėjimą, organizmo bioritmus. Labai svarbi programos dalis – savo savijautos pokyčių stebėjimas ir mokymasis geriau suvokti, kas su manimi vyksta, atgauti kontrolės jausmą, mažinti bejėgiškumo ir nevilties patyrimą, ir rinktis tinkamus būdus sau padėti.“
Net mažiausi žingsniai yra svarbūs
Dabar Kristina jau septynerius metus gyvena be ligoninės: „Įdėmiai stebiu savo emocinę būseną, jei reikia – koreguoju gyvenimo būdą ir gydymą kartu su gydytojo pagalba. Tai nuolatinis darbas su savimi, bet dabar jaučiuosi turinti gyvenimą savo rankose. Žinoma, būna dienų, kai jaučiuosi blogai, bet dabar žinau, ką daryti. Man padeda pasivaikščiojimai, muzikos klausymas, bendravimas su žmonėmis, kurie mane supranta. Ypač svarbu neleisti sau užsidaryti – net jei atrodo, kad nenoriu nieko matyti, priverčiu save išeiti iš namų. Supratau, kad net mažiausi žingsniai į priekį yra svarbūs.“
Pašnekovė sako laikui bėgant įsisąmoninusi, kad turi teisę jaustis gerai ir išmokusipriimti save tokią, kokia yra: „Nebėgu nuo savo praeities – išmokau su ja gyventi. Daugelį metų galvojau, kad turiu pasikeisti, kad tapčiau „normali“. Kad negaliu būti verta meilės ar pagarbos, jei turiu psichikos sutrikimą, bet dabar suprantu, kad verta priimti save su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Tik kai nustojau kovoti su savo liga kaip su priešu, pradėjau jaustis geriau. Tikiuosi, kad mano istorija padės bent vienam žmogui suprasti, kad jis nėra vienas“, – apibendrina Kristina.
