Lyčių lygybės eksperte pristatoma teisininkė Rugilė Butkevičiūtė neseniai „Delfyje“ skambino pavojaus varpais: kai kurių politikų raginimas gausinti šeimas kelia didelį pavojų ne tik vertybėms, bet ir visai demokratijai. Labai nustebau. Kokioms vertybėms kyla grėsmė? Religinėms, dvasinėms, estetinėms, etinėms, vitalinėms, esminėms, sisteminėms ar instrumentinėms, o gal institucinėms ar poreikių tenkinimo?
Čia išvardinau tik keletą vertybinių grupių, o visas vertybes vargu ar suskaičiuoti įmanoma. Tai kurioms iš tų vertybių kyla pavojus? Gal toms, apie kurias š. m. vasario 12 d. LNK „Kakadu“ laidos metu prabilo kuriamos „Vertybių partijos“ steigėjai – prostitucijos ir pornografijos? Iš pastarosios, pasirodo, galima būtų net tankų Lietuvos gynybai nupirkti. O gal visoms kyla pavojus? Bet šito būti negali vien jau todėl, kad dažnos vertybės viena kitai prieštarauja.
Labai nustebau ir dėl teiginio, kad moterims gimdant daugiau vaikų gali sužlugti demokratija. To suprasti irgi nepajėgiu. Nes demokratija yra valstybės valdymo forma, ir su moterų noru arba nenoru gimdyti vaikus nesusijusi niekaip. Nebent tartume, kad skatinimas gimdyti vaikus žlugdė visus buvusius bei esamus valdymo būdus (imperinį, monarchinį, aristokratinį, meritokratinį, timokratinį, plutokratinį, autoritarinį, despotišką, tironišką ir t. t.).
Tačiau nežiūrint to, kas šalis valdė kadaise ir valdo dabar, gyventojų skaičiaus augimą visada skatino. Išimtis tik viena – niūrūs kinų despoto Mao Dzedongo laikai, kai dėl beprotiškų komunistinių pertvarkų neliko ko valgyti, o žmonių skaičius vis augo ir augo, perkopė net milijardą.
Tad tenka tarti, kad lyčių lygybės eksperte pristatomai teisininkei arba trūksta žinių, kas iš tiesų yra demokratija ir kokios egzistuoja vertybės, arba ji sąmoningai iškreipia politikų norą kaip nors įveikti Lietuvoje bręstančią demografinę krizę. Norėčiau tikėti, kad žinių jai pakanka – juk ne kiekvieną žmogų ekspertu vadiname. Bet kai Rugilė Butkevičiūtė ima aiškinti, kad mokslas įrodė, jog net urvuose gyvenusios moterys jau dirbo vyriškus darbus (medžiojo), o tai, pasak jos, įrodo, kad net ir tada moterims rūpėjo ne vien vaikai ir jų gimdymas, darosi keista.
Kam laužtis pro atviras duris, įrodinėti tai, kas visiems puikiai žinoma? Juk ir dabar nepaprastai daug moterų dirba sunkius „vyriškus“ darbus. Tiesa, ir čia yra viena išimtis – daugumoje šalių iki šiol moterims draudžiama dirbti fizinį darbą giliai po žeme šachtose. Lyčių lygybės ekspertei derėtų tuo susirūpinti: juk akivaizdi nelygybė, vyrams šachtose leidžiama dirbti, o moterims – ne! Bet jai rūpi kas kita: kodėl moterys negali turėti teisės negimdyti vaikų?
Ir čia vėl kyla klausimas: o kas iš jų tokią teisę atėmė ar ketina atimti? Kam skambinti pavojaus varpais, jei net menkiausio pavojaus nėra? Kas jau kas, o lyčių lygybės ekspertė turėtų žinoti, kad XXI amžiuje bent Vakarų šalyse niekam net mintis nekyla atimti iš moters teisę negimdyti vaikų. Dar daugiau, skatinami abortai, peršamos kontraceptinės priemonės.
R. Butkevičiūtė pavojų vis tiktai regi. „Nepaisant to, kad gyvename XXI amžiuje, moterų gyvenimo pasirinkimai vis dar dažnai vertinami per tradicinius lyčių stereotipus“, – teigia ji. Ir priduria: „Vienas iš giliausiai įsišaknijusių stereotipų – kad tikra moteris turi būti motina“. O tuos stereotipus, pasak jos, siekia įtvirtinti pradėjęs plisti „socialinis programavimas bei plačiai viešinami naratyvai, kurie neturi jokio pagrįstumo“.
Įpratęs dirbti mokslinį darbą, įpratau bet kuriuos teiginius tikrinti ir darsyk patikrinti, sužinoti jų logiką, kilmę. Todėl perskaičius ekspertės teiginį, kad „viešinami naratyvai“ (lietuviškai sakant, pasakojimai, tekstai) apie tradicinius lyčių stereotipus neturi jokio pagrįstumo, išsyk kilo klausimas: kuo straipsnio autorė grindžia šį teiginį? Kokie tyrinėjimai, kokios mokslinės studijos leidžia bent jau įtarti, kad tradicinės moters ir vyro sampratos yra niekuo nepagrįstos? Ir apie kokį „socialinį programavimą“ autorė kalba?
Tai, ką čia rašau – ne mokslinė studija. Bet jeigu prireiktų, galėčiau nurodyti ne vieną rimtą autorių, kuris, įtikinamai parodė, kad dabartyje labiausiai viešinamas naratyvas yra ne „tradiciniai lyčių stereotipai“, o genderizmo ideologija. Visuomenę net įkyriai siekiama įtikinti, kad lytis (gender) yra ne tik biologinis reiškinys, bet ir socialinis bei kultūrinis, tad lytinė tapatybė nebūtinai atitinka biologinę lytį, o LGBT bendruomenė neteisėtai yra skriaudžiama.
Ir ne tik siekiama įtikinti, bet – jei tik įmanoma – griebiamasi net represijų. Prieinama net iki to, kad vyrą įvardinus „jis“, o moterį – „ji“, iš darbo atleidžiama. Nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad lyčių lygybė yra galima bei siektina tik ekonominėje, socialinėje, moralinėje bei politinėje srityse, bet ne biologinėje prigimtyje, genetikoje. Juk ką nori daryk, bet vyras vaiko nepagimdys, nors „lyčių lygybės ekspertai“ to ir labai trokštų. Nebent visai nelauktai taip atsitiktų translyčiui, kuris save laiko vyru, o iš tiesų yra moteris…
galėčiau nurodyti ne vieną rimtą autorių, kuris, įtikinamai parodė, kad dabartyje labiausiai viešinamas naratyvas yra ne „tradiciniai lyčių stereotipai“, o genderizmo ideologija.
Paminėtas įprotis išsiaiškinti teiginių logiką ir jų kilmę mane privertė pasidomėti, kas paskatino R. Butkevičiūtę rašyti, švelniai tariant, neapgalvotus žodžius. Prisiminiau garsųjį ginčą tarp vieno iš materialistinės filosofijos pradininkų Johno Locke‘o ir šiek tiek anksčiau gyvenusio idealisto ir radikalaus dualisto Rene Descartes‘o. Pastarasis tvirtino, kad jau gimdamas žmogus atsineša su savimi „įgimtas idėjas“, kurias galima pavadinti ir įgimtais proto, gebėjimų bei charakterio bruožais ar bent jau polinkiais. J. Locke‘as jį kritikavo sakydamas, kad žmogus gimsta tarsi „tabula rasa“ (švari lenta“), ir tik gyvenimo patirtys suformuoja jo charakterį, protą, lemia pasirinkimus. Tad ir kilo man klausimas: kas lėmė lyčių lygybės ekspertės mąstymą bei jos pasirinkimus: ar prigimtiniai polinkiai, ar ją paveikusios gyvenimiškos patirtys?
Beveik iki pat XX a. pabaigos toks klausimas būtų atrodęs bent jau beprasmis – vyravo požiūris, kad teisus buvo J. Locke‘as, kad žmogaus elgesį ir net gebėjimus lemia tik mokymas, ugdymas, gyvenimo patirtys. Bet kompleksiškumo teorija (kuri vadinama ir sinergetika) bei kognityviniai mokslai šį požiūrį stipriai išklibino. Remdamasis jais, straipsnyje „Tabula rasa“ problema ir žmogiškosios vertybės“ (Socialinių mokslų studijos, 2011, 3(2), p. 399–408) jau parodžiau, kad vis tiktai teisesnis buvo R. Descartes‘as, nors ir J. Locke‘as savaip buvo teisus. Nors žmogaus gyvenimą labai veikia mokymas, ugdymas, įtaigos, patirtys, bet apie 60% žmogaus pasirinkimų ir veiksmų lemia būtent „įgimtos idėjos“, arba tai, kas dabar vadinama genetiniu ir socialiniu kodais.
Apie socialinį kodą prabilta tik XXI amžiaus pradžioje. Jį trumpai galima apibūdinti kaip spontaniškai ir nesąmoningai kūdikystėje bei ankstyvojoje vaikystėje (iki 2-3 metų), o gal net prenitalinėje būklėje (taip tvirtina transpersonaliniai psichologai) įsisavintą kalbinę, dorovinę, kultūrinę aplinką.
Čia svarbu pabrėžti, kad įsisavinama būtent nesąmoningai, o ir ta aplinka irgi veikia nesąmoningai – nei tėvas, nei motina kūdikio specialiai nemoko keiktis ar nesikeikti, mylėti arba nekęsti, ir t.t. Sąmoningas ugdymas (vartojant R. Butkevičiūtės terminologiją – programavimas) prasideda tiktai tada, kai tėvai pradeda suvokti, kad vaikas jau ima suprasti, kas jam yra sakoma.
Tad tai, kas filosofijoje ir sociologijoje vadinama socialiniu kodu, ir tai, kas vadinama socialiniu programavimu, reikšmingai skiriasi, nors žodžiai kodavimas ir programavimas dažnai tapatinami. Kita vertus, nors žmogaus elgesiui ir pasirinkimams didesnę įtaką daro įgimta ir/ar nesąmoningai suformuota informacija, tai nereiškia, kad socialinis programavimas yra neveiksmingas.
Jau paminėti „naujieji mokslai“ (ir taip jie kartais vadinami) parodė, kad intensyvus ilgalaikis socialinis programavimas gali daryti įtaką net genetiniam kodui, ir kuo ankstyvesniame amžiuje jis prasideda, tuo didesnė jo įtaka. Ne be reikalo sakoma: „Lenk medį kol jaunas“. Tą R. Butkevičiūtė ir daro. Neseniai kartu su sociologe Reda Jureliavičiūte išleido knygutę „Paskui ribas. Pažintis su savo ribomis“. Ji skirta – kaip pristatoma – supažindinti net trijų metų vaikučius su lytinio smurto prevencija…
Šį trumpą ekskursą į filosofiją ir gamtos bei socialinis mokslus padariau tik tam, kad bandyti atsakyti į klausimą, kas labiau lėmė lyčių lygybės ekspertės mąstymą bei jos pasirinkimus – ar prigimtiniai polinkiai, ar ją paveikusios gyvenimiškos patirtys. Atsakymas peršasi varganas – tą sužinot neįmanoma. Nors įgimti polinkiai žmoguje dominuoja, bet ir jie paveikiami. Gal ateityje ir bus atrasta, kaip „pasverti“, kas labiau veikia žmogų, bet kol kas apie tas įtakas galime spėlioti tik iš žmogaus nuveiktų darbų.
Jais ir pasidomėjau. Pakako į „Google“ paieškos lauką įvesti lyčių lygybės ekspertės vardą ir pavardę, kai išvydau svetainę „Moterų informacijos centras“, o joje – vėl ekspertės vardą ir pavardę. Šiame centre, kuris prisistato daugelio lyčių lygybės klausimų iškėlimo ir jų sprendimo Lietuvoje pradininku ir giriasi įgyvendinęs tarptautinį projektą „GENDER-ED: kova su lyčių stereotipais švietime ir profesiniame orientavime“, R. Butkevičiūtė gan ilgai teikė juridines paslaugas nukentėjusioms nuo smurto moterims, o vėliau įsteigė panašias paslaugas teikiančią įmonę „Ribologija“.
Štai, vaizdžiai sakant, ir išlindo yra iš maišo! Šį lietuvišką posakį ne atsitiktinai pavartojau. Minimos organizacijos pavadinimas tarsi turėtų byloti, kad jo paskirtis – informuoti moteris jas dominančiais klausimais (be abejo, ir kaip apginti savo teises, kaip apsisaugoti nuo galimo smurto, ir t.t.), bet kažkodėl jos veikla skirta ne moters ir vyro lygybės klausimams spręsti, o daugelio lyčių lygybei įteisinti, „kovai su lyčių stereotipais“. Kodėl apgaudinėjama, dezinformuojama, kodėl organizacijos vykdoma veikla – genderizmo idėjų skleidimas – dangstoma „moterų informacijos centro“ vardu?
Atsakymo ir vėl nežinau. Bet pradėjau suprasti, kodėl lyčių lygybės ekspertė (beje, lyčių lygybės ekspertai Lietuvos aukštosiose mokyklose kol kas nerengiami) smerkia „tradicinius lyčių stereotipus“ ir bijo, kad politikai ims moteris versti gimdyti. Supratau, kad jai kur kas labiau rūpi ne moterys, o „įvairių lyčių“ asmenys – ne be reikalo ji pristatoma genderizmo idėjas skleidžiančio centro buvusia lydere.
Tad užuot „tiesiai ir šviesiai“ pasakius, kad translyčiai, interlyčiai ir kitos „socialinės lyties“ atstovai ne tik nenori gimdyti vaikų, bet gal ir negali, kalba ir rašo apie žlugdomas vertybes bei demokratiją, neturinčius jokio pagrįstumo viešus naratyvus (reikia manyti, kad pagrįsti yra tik genderizmo naratyvai), ir t. t. Žodžiu, turi omenyje viena, o rašo ką kita, ir dar neprofesionaliai, nors ir prisistato eksperte.
