REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Skaitytojų paštas. Atviras laiškas br. Evaldui Daruliui OFM

Br. Evaldai,

Rašau šį laišką kaip savo asmeninę išpažintį, kupiną atvirumo, nuoširdumo, nusivylimo, gilaus sukrėtimo, skausmo, bet ir vilties… Prašau perskaityti šį laišką atvira širdim.

Esu Vilma Petreikienė, ilgametė Klaipėdos Vilties miesto bendruomenės narė, aktyviai prisidedanti prie daugelio Bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno veiklų. Rašau Jums kaip asmuo, kuris daugelį metų aktyviai prisidėjo prie bendruomenės stiprinimo, siekdama kurti erdvę, kurioje visi jaustųsi priimti ir palaikomi.

Su dideliu tikėjimu ir atsidavimu ruošiausi sensorinio daržo ir fitoterapijos cecho veiklai, taip pat susitelkiau į pagalbą autistiškiems jaunuoliams, suteikiant jiems darbo galimybes ir įgūdžius. Tam skyriau ne tik laiką, bet ir finansus mokslams tikėdama, kad šios iniciatyvos sustiprins mūsų bendruomenę ir praplės Bažnyčios misiją. Tai buvo ne tik mano tarnystė, bet ir pašaukimas.

Tačiau dabar matau, kad šie darbai lieka be aiškios vizijos ir be vienuolių, kurie būtų pasirengę perimti šią misiją. Tai kelia didžiulį liūdesį ir nusivylimą. Man ši vieta nėra tik projektas – tai vilties erdvė, kurią kūrėme kartu su br. Benediktu ir bendruomene, tikėdami jos prasmingumu. 

Pranciškonų ordinas visada buvo tarp žmonių, jų džiaugsmo ir skausmo liudininkai. Kodėl šiandien, kai mes – bendruomenė – aiškiai prašome išklausymo, mūsų balsas lieka negirdimas? Aš suprantu, kad vadovaujatės kanonais ir bažnytine tvarka. Bet ar Bažnyčia neturėtų nuolat keistis, vis labiau atsigręždama į žmogų? Išgyvenu didžiulį stresą, kuris veikia ne tik mano emocinę būklę, bet ir sveikatą.

Br. Benedikto iškėlimas – tai ne tik administracinis sprendimas, bet ir gili žaizda bendruomenės ir asmeniškai mano gyvenime. Mūsų balsas, mūsų rūpestis – tai nėra vien emocijos, bet realūs, argumentuoti klausimai apie mūsų bendrą ateitį. Jūsų sprendimas ir visa susidariusi situacija sukelia didžiulį stresą, kuris tiesiogiai veikia mano savijautą.

Ir ne aš viena tai jaučiu – daugelis bendruomenės narių jaučiasi tarsi būtų palikti nuošalyje, tarsi jų balsas nieko nereiškia. Atsiribojimas nuo žmonių naikina Bažnyčią. Mažėja stojančių į kunigų seminariją, žmonės vengia ir nepasitiki Bažnyčia. Kodėl reikia griauti tai, kas ir taip trapu? Mes, tikintieji, visada žiūrėjome į dvasininkus kaip į savo pavyzdį, tačiau dabar tikėjimas tuo pradeda svyruoti.

Domėjausi, ar pranciškonų istorijoje buvo išimčių sprendimų peržiūrėjimui. Ir radau, kad taip. Šventojo Tėvo Pijaus, br. Bernardino de Sahagún, br. Benedetto Lorusso atvejai rodo, kad bendruomenės balsas gali būti išgirstas. Br. Benedikto atvejis atitinka visas sąlygas, dėl kurių sprendimai dėl vienuolių perkėlimo buvo peržiūrėti pranciškonų istorijoje.

Kyla klausimas, ko dar reikia? Ar mūsų balsas šiandien yra mažiau svarbus? Kodėl dabar turėtume manyti, kad mūsų žodis yra bevertis? Mes neprašome br. Benedikto palikti vienuolyno vyresniuoju, mes prašome jį palikti mūsų bendruomenėje, kad visi kartu galėtume toliau tęsti pradėtus darbus. Kuo tai kertasi su jūsų bažnytiniais kanonais?

Naujai atėjusiam žmogui nebus paprasta perimti darbų. Būkim atviri ir pripažinkim, kad tam reikia ne vienerių metų darbo ir nuoširdaus rūpesčio. Mes laiko tam neturime… Dar svarbi priežastis yra paties br. Benedikto savijauta. Nebuvo sunku pastebėti jo kūno pokyčius. Ar nemanot, kad tokia baisi situacija gali atsiliepti jo persirgtai ligai? Nebus lengva nusimesti atsakomybę, jei jo liga sugrįš. Nagrinėjant mokslinius staipsnius, galima suprasti, kad liga sugrįžta stipresnė. Kam to siekti?

Prašau ne tik supratimo, bet ir realaus veiksmo – šio sprendimo peržiūrėjimo, įsiklausymo į bendruomenės balsą. Kodėl tai svarbu? Tai ne tik apie vieną žmogų, bet apie visą Bažnyčios ateitį – ar ji liks arti žmonių, ar dar labiau atsiribos.

Tikiu, kad patiems pranciškonams gali reikėti pagalbos Bažnyčios virsme ir labiau priartėti prie žmonių bei suvokti šiuolaikinės Bažnyčios iššūkius. Mes esame brandi bendruomenė, pasirengusi ne tik klausytis, bet ir padėti. Neatsiribokit nuo žmonių, tai tikrai naikina Bažnyčią – tai jau matome visoje Europoje. O mes, kurie žvelgėme į dvasininkus kaip į savo pavyzdį, dabar jaučiame nusivylimą ir sumišimą. Mes, būdama brandi ir atsakinga bendruomenė, galime padėti šiuose virsmuose, tik atverkit širdį.

Kviečiu dialogui, kviečiu kalbėtis, ieškoti sprendimų kartu. Užtenka tų karų pasaulyje, mes norim taikos ir bendrystės. Noriu tikėti, kad mūsų balsas nebus ignoruojamas, kad dar yra viltis išsaugoti br. Benedikto buvimą mūsų bendruomenėje. Prašau jūsų – išgirskite mūsų bendruomenės širdies šauksmą. Esame Vilties miesto bendruomenės nariai ir su viltimi laukiame gražios, visiems naudingos pabaigos.

Palaikydami visus pranciškonus, šiandien skyrėme intenciją Mišioms: „Meldžiamės už pranciškonų brolišką meilę – kad Viešpats stiprintų jų bendrystę, vienybę ir ištikimybę šv. Pranciškaus dvasiai. Tegul jų tarnystė spindi tikėjimu, viltimi ir meile, o jų bendruomenė būna gyvas Kristaus artumo liudijimas pasauliui. Taip pat ypatingai prašome Dievo vedimo br. Benediktui – kad Jis leistų jam tęsti savo tarnystę mūsų bendruomenėje, kad jo dovanos ir uolumas dar labiau stiprintų mūsų tikėjimą ir vienybę.”

Būkime kartu ir vienybėje. Pasaulis ilgisi gražių darbų. Būkim pavyzdžiu.

Su pagarba ir viltimi, Vilma

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte