Šį vasarį, kuomet minimas 224-asis mūsų kraštiečio vyskupo rašytojo švietėjo Motiejaus Valančiaus gimtadienis (vasario 16-ąją pagal senąjį Julijaus kalendorių ir vasario 28-ąją – pagal Rusijoje po 1917 m. priimtą naująjį Grigaliaus kalendorių), Kretingos rajono viešąją M. Valančiaus biblioteką pasiekė staigmenos: Klaidas Mačernis iš Šventosios padovanojo senelių sodyboje netikėtai aptiktą, 1864 m. išleistą M. Valančiaus sudarytą leidinį „Pradžia ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo“, o kauniečių Janinos ir Jauniaus Čereškų šeima dovanojo vyskupo sudarytą giesmių knygą, vadinamąsias kantičkas.
Atsitiktinumai atvedė į biblioteką
„Pajūrio naujienoms“ 56-erių verslininkas K. Mačernis, tris dešimtmečius gyvenęs Kaune, o dabar besikuriantis paveldėtoje senelių sodyboje Šventojoje, pasakojo: „Iš pradžių pernelyg nesureikšminau to radinio, nes nesupratau jo svarbos. Tvarkiau senelių daiktus, ir daržinėje, tarp senelio rakandų, senovinėje komodėlėje, aptikau kelias religinio turinio knygeles. Parsinešęs ėmiau jas atidžiau nagrinėti: toji, Motiejaus Valančiaus, buvo be viršelio, bet lapų popierius tvirtas, neišgeltęs, skirtingai nuo kitų aptiktų leidinių. Vis dėlto laikymo sąlygos nebuvo pačios geriausios, o ir leidinio amžius, suskaičiavau – 161-eri metai, ir tai padarė savo.“
K. Mačernio akį patraukė kokybiška knygelės leidyba, ir, pradėjus atidžiau tyrinėti, pastebėjo, kad jos autorius – vyskupas M. Valančauskas (vyskupo pavardę tuomet rašydavo skirtingai – surusintą ir sulenkintą), ir caro valdžios cenzoriaus Antono Ivanovičiaus Dukaševičiaus spaudą, kad leido ją išspausdinti.
„Viešėdamas Kretingoje, atsitiktinai ant stalo pamačiau „Pajūrio naujienas“, kuriose buvo publikuotas straipsnis apie tai, kad bibliotekininkė Simona Gagilaitė iš Motiejaus Valančiaus surinktų patarlių sudarė komiksų knygelę „Tabalai tabalai“. O, pagalvojau, sutampa: Motiejaus Valančiaus vardo biblioteka, vyskupo patarlių knygelė, tad gal bibliotekininkams bus įdomus ir mano radinys. Susisiekiau su jais, jie labai apsidžiaugė, kad leidinį dovanoju, – kalbėjo K. Mačernis, įsitikinęs, kad jo nuopelnas nesąs išskirtinis, tiesiog atsitiktinumas nuvedė ten, kur reikėjo. – Man smagu, kad knyga neprapuolė, išgyveno karus, kataklizmus, o dabar teiks džiaugsmą kitiems, gal pasitarnaus ir mokslui.“
Knygos kelias – išvien su gimine
Dar gilesniais šio leidinio pėdsakais pasekė K. Mačernio dėdė ūkininkas Antanas Mačernis iš Raguviškių. „Toje sodyboje Šventojoje gyveno mano tėvai Zofija ir Ildefonsas Mačerniai, jiedu ją nusipirko iš latvių. Tėvai ligi tol gyveno Klibiuose, tėvas daug metų dirbo šiltnamiuose, kurie ligi karo priklausė grafams Tiškevičiams, tuomet agronomas buvo čekas Suchanekas. Tėvas būtent iš Suchaneko parsigabeno tą komodą, kuri mūsų namuose tarnavo kaip indauja. Kai kraustėsi į Šventąją, iškeliavo ir spintelė. Manau, kad jai – gerokai per 100 metų, o Klaidas labai mėgsta senienas, taigi jis aptiko leidinius, kurie greičiausiai keliavo kartu su spintele.“
Knygos tuomet, A. Mačernio pastebėjimu, buvusios brangios, jas ne bet kas galėjo įsigyti, tik turtingesni žmonės. „Tėvų vestuvės vyko Žadeikių dvare, prie Kartenos, vadinamojoje Raudonynėje. Mano mama tarnavo Raudonių ūkyje tarnaite. Ką žinosi, gal tų maldaknygių kelias ir prasidėjo iš ten, iš krašto arčiau Motiejaus Valančiaus gimtinės“, – pasvarstė A. Mačernis, atvykęs į M. Valančiaus gimtadienio minėjimą bibliotekoje, per kurį ir buvo pristatyti seniausi joje saugomi leidiniai.
A.Mačernis pasidžiaugė, kad jo motinos knygos kaip dovana pasiekė būtent M. Valančiaus biblioteką, o ne Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, kur senieji leidiniai nėra naujiena, o čia, kaip ir dera, padės labiau populiarinti M. Valančiaus darbus.
Biblioteka pildosi vyskupo palikimu
Šis Mačernių šeimos išsaugotas leidinys, kaip ir kitas jo amžininkas – M. Valančiaus 1862 m. išleistos kantičkos, kurias bibliotekininkai įsigijo socialinėje sendaikčių grupėje, taip pat – maldaknygės, šiuo metu eksponuojamos M. Valančiaus gimtadieniui skirtoje parodoje.
„Mūsų archyvas vis pildosi M. Valančiaus kūriniais. Pastaruoju metu pasipylė skambučiai: vieni pasigyrė turintys panašių leidimo metų knygų, kiti klausė, kokia galėtų būti jų kaina, treti pasisiūlė jas dovanoti, o kiti dar tebesvarsto. Karolis Barzdžius šiai parodai paskolino 1862 m. leidinį „Mėnuo Šv. Marijos Panos“, – kalbėjo Kretingos r. viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė, kitądien po renginio išvykusi į Kauną atsiimti J. ir J. Čereškų dovanos, aptiktos senoje Suvalkijos sodyboje.
Tačiau paaiškėjo, kad šis leidinys nėra toks senas, kaip jau esantys bibliotekos fonduose. „Sprendžiant pagal šriftą, knyga datuojama XX amžiaus pradžia, nes tekstas išspausdintas jau lietuviškomis raidėmis – šią abėcėlę 1901 m. pasiūlė kalbininkas Jonas Jablonskis. Ankstesni leidiniai išleisti su lenkiškų ir rusiškų raidžių priemaišomis. Šios M. Valančiaus sudarytos kantičkos buvo nesyk perleistos, nors pirmasis leidimas pasirodė 1859 m.“, – paaiškino bibliotekininkė, prisipažinusi, nors nesanti istorikė, knygotyrininkė, tačiau pastarieji senųjų knygų įsigijimo atvejai paskatino labiau domėtis ne tik autoriais, bet ir to laikmečio situacija.
—
M. Valančiaus gimtadienio paminėjimas Kretingos viešojoje bibliotekoje buvo tarsi įžanga į kitąmet būsimą jo gimimo 225-mečio jubiliejų ir Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtus Motiejaus Valančiaus metus.
