Italas vienuolis salezietis 53-erių Pjeras Karlas Manzo prieš pusmetį atvyko į Kėkštų kaimo Jaunimo sodybą talkinti čia jau nuolatos įsikūrusiam garbaus amžiaus kunigui misionieriui Hermanui Šulcui. Charizmatiškas, vietoje nenustygstantis vienuolis itin puikiai, su švelniu romanišku akcentu kalba lietuviškai, žino ir cituoja mūsų poetus. Groja gitara ir traukia lietuviškas dainas, o ypač mėgsta Andriaus Mamontovo kūrybą.
Lietuvoje – saleziečio misijos
Saleziečio kelią K. P. Manzo pasirinko prieš 34-erius metus: kunigo pašaukimas jo netraukė, todėl tapo pedagogu – Turino universitete baigė italų kalbos, geografijos ir istorijos studijas.
„Teko 11 metų mokytojauti naujoje, pagal šv. Jono Bosko dvasią, atidarytoje privačioje saleziečių mokykloje Turine. Esu savotiško stebuklo liudytojas, kaip viena klasė išaugo į didžiulę mokyklą, kuri tiesiog sprogo nuo pageidaujančių į ją patekti mokinių. Nors kai kurie vaikai tingėdavo mokytis, bet labai noriai eidavo į šią mokyklą“, – prisiminė Pjeras Karlas.
Jis tęsė mintį: „Tačiau šią mokyklą lankė turtingų tėvų vaikai. Pasakiau sau – esu salezietis, mano pašaukimas – dirbti su neturtingais ir vargšais vaikais. Ką aš čia veikiu? Ar besugebėsiu tarnauti pagal tikrąjį pašaukimą? Todėl sumaniau išvykti į misijas. Panorau išmokti kokią nors sunkią kalbą. Tuomet sulaukiau dviejų pasiūlymų: vykti į Tunisą, bet ten kaip tik tuo metu įvyko du teroro aktai, arba į Lietuvą. Taip atsidūriau čia“, – pasakojo vienuolis.
Misionieriauti į Lietuvą Pjeras Karlas atvyko prieš 10-metį: pirmiausiai dirbo Vilniuje, po to Trakuose, amatų mokykloje, o ligi atvykstant į mūsų rajoną 7-erius metus mokytojavo Telšiuose Vincento Borisevičiaus gimnazijoje – mokė penktokus Lietuvos istorijos ir dirbo sielovadininku.
Marcinkevičius – lyg italams Dantė
P. K. Manzo traukė Lietuvos istorija, ypač – Vytauto Didžiojo laikų, traukia ir šio iškilaus karvedžio asmenybė. Jis sakė daug skaitąs istorinės literatūros, nagrinėjąs Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio parašytas istorijas. Neseniai perskaitęs Kazio Sajos, Romualdo Granausko apsakymus, tačiau, neslėpė, širdį atgaunąs su Sigito Gedos, Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio lyrika. Nežinomus žodžius pasižymi, o po to aiškinasi jų prasmę.
„Vis dar neišdrįstu prisėsti prie Justino Marcinkevičiaus. Jis jums – tarsi italams Dantė: atsargiai prie jo prisileidžiate, bet cituojate lyg šventraštį“, – pastebėjo pašnekovas. O netrukus, sakė, imsiąs į rankas Salomėjos Nėries poezijos tomą, žinąs, kad ši poetė Lietuvoje vertinama prieštaringai, tačiau jis norįs turėti savo nuomonę.
Išmokti lietuviškai, atviravo Pjeras Karlas, jam lengviausia buvo iš dainų, ypač pamėgo A. Mamontovą, nes jo dainų tekstai dvasingi, skatinantys mąstyti. „Jo tekstus panaudoju pamokose ir dvasinėje veikloje. Džiaugiuosi, kad praėjusį pavasarį su Mamontovu teko gyvai susitikti, pabendrauti“, – kalbėjo Pjeras Karlas, į pokalbį įterpdamas mėgstamų posmų.
Pajuto saleziečio pašaukimą
Paklaustas, kas paskatino stoti į saleziečių broliją, P. K. Manzo mintimis grįžo į praeitį: jis kilęs iš kaimo Pjemonto regione, netoli sienos su Prancūzija. Šeimoje buvęs pirmagimis, dar turi jaunesnį brolį. Mama jį norėjusi pakrikštyti Augustinu, tačiau tam paprieštaravo tėvas, nes šeimoje tokia tradicija – tęsti vardą pagal giminės linijas, taigi tapęs Karlu Pjeru, tačiau motina vis vien išsikovojusi, kad brolis būtų Augustinas.
Baigusį pradinę mokyklą, tėvai jį, dešimtmetį, išsiuntė į mokyklą mieste už 60 km – apsigyveno bendrabutyje, namo grįždavo tik savaitgaliais. Toje mokykloje vyravo saleziečių bendruomenės dvasia ir tvarka, santykiai su mokytojais ir draugais buvo puikūs. Jis pradėjo savanoriauti, ir tai teikė jam didelį džiaugsmą. Taip, pabaigęs mokyklą, ir apsisprendė tapti saleziečių vienuoliu: įstojo į noviciatą, po to 2-jus metus studijavo filosofiją ir atliko privalomąją praktiką vienuolyne – intensyviai dirbo su jaunimu.
Atsiribojo nuo intensyvios veiklos
Kaip Italijoje, taip ir Lietuvoje jo, kaip saleziečio, pašaukimas yra dirbti su vaikais ir jaunimu iš nepasiturinčių šeimų, su sunkiai auklėjamais vaikais. Vasarą Kėkštuose vyksta įvairios stovyklos jaunimui, tačiau žiemą – ramybė. Todėl, sakė Pjeras Karlas, jis mėgstąs dirbti miške: vasarai ruošia meditacijos takus prie upelio, įrengia suolus, tenka pakęsti ir aptiktų 5 bebrų šeimynų išdaigas.
„Vakarais bendrauju su kunigu H. Šulcu, kuriam 85-eri. Su mano tėvu jiedu vienmečiai ir gimę kone per plauką: kunigas Hermanas spalio 28-ąją, o mano tėvas – spalio 29-ąją. Dieną rūpinuosi sodybos ūkiu: turime 3 asilus, 3 ožkas su ožiukais, 3 žąsis ir 3 didelius šunis. Visko po tris, tik broliai – du, juokaudamas sakau savo provincijolui – turėsite mums atsiųsti trečią brolį“, – šmaikštavo Pjeras Karlas, primindamas, kad Lietuvoje 2-jose brolijose –Vilniuje ir Telšiuose – iš viso gyvena 8 saleziečiai.
Vienuolis neslėpė, kad savo buvimą Kėkštuose priimąs kaip vadinamuosius šabo metus – trumpalaikį atsitraukimą nuo įprastos veiklos: „Man nuolat reikia naujų įspūdžių, potyrių. Gyvenu labai greitai, esu nesustabdomas. Greit sugalvoju ir nebegaliu nuvyti tos minties. Taigi prireikė sustoti ir pailsėti nuo fizinio ir psichologinio krūvio. Pajutau, kad reikia ramybės.“
Pažėrė komplimentų kretingiškiams
Paklaustas, kaip jis, tokio ekspresyvaus būdo žmogus, apsiprato Žemaitijoje, kur žmonės – lėtesni ir santūrūs, atsakė: „Kai atvykau į Lietuvą, negalėjau įsivaizduoti, kokia tai bus šalis. Po Sovietų Sąjungos žlugimo kaip savanoris esu pabuvojęs Moldovoje, Armėnijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje – Maskvoje ir Peterburge, važiuodamas pro langus mačiau, kokia yra ta tikroji Rusija. Lietuvą atradau kaip didžiulės pažangos šalį, labai tvarkingą ir žalią. O pastaruosius 10 metų Lietuva dar labiau išgražėjo: koks Telšių senamiestis, ir Kretinga labai žavi!“ – komplimentus mūsų šaliai žėrė italas vienuolis.
Bet labiausiai Pjerą Karlą domina žmonės: „Jūs, kretingiškiai, esate smalsūs ir labai svetingi. Jei parduotuvėje ko nors paklausi, nuveda, parodo ir dar ko nors pasiūlo. Žmonės pajaučia, kad esi ne vietinis, kalbina, jiems įdomu, iš kur ir kas esi. Įsišnekame. Jūs este gerokai šiltesni, negu žmonės didžiuosiuose miestuose, kur paklausus šiurkščiai atsako – yra buvę, kad išėjau iš parduotuvės nieko taip ir nenusipirkęs.“
Vienuolis sakė, kad jam norėtųsi įsitraukti ir į Kretingos bendruomenės gyvenimą, tačiau dabar labiau brangina ramybę ir apsiriboja bendryste tų žmonių, kurie atvyksta į rekolekcijas, edukacijas ar stovyklas Kėkštuose.
