Pranašo Izaijo knygoje pasakojama apie jauno Izaijo patirtą regėjimą: jis matė serafimų apsuptą Viešpatį ir labai išsigando, nes manė, kad pamatęs Viešpatį turėsiąs mirti. Nemirė, bet buvo pašauktas pranašo misijai.
Sausio 25 dieną Bažnyčia minėjo tautų apaštalo Pauliaus atsivertimą. Paulius jaunystėje buvo uolus fariziejus ir manė, kad krikščionys yra klaidatikiai, kuriuos reikia persekioti, – jis tai ir darė. Kartą, kai vyko suimti krikščionių, jam apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 5–6).
Nuo dabar Paulius taps uoliausiu Evangelijos skelbėju, daugiausia pasidarbuosiančiu Bažnyčios augimui tarp įvairių tautų. Laiške Korinto krikščionims Paulius save vertina labai nuolankiai: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ (1 Kor 15, 8–10).
Evangelijoje pasakojama apie stebuklingą žvejonę Genezareto ežere ir Petro bei jo draugų pašaukimą palikti žvejų tinklus, sekti paskui Jėzų ir būti Evangelijos skelbėjais. Pašauktieji nesuabejojo palikti tinklus ir nusekė paskui Jėzų.
Laimingi vaikai, kurie turi Dievą mylinčius tėvus, pasirūpinančius, kad jų vaikai tikėtų ir mylėtų Dievą.
Dievo žodis, šį sekmadienį kalbėdamas apie žmonių pašaukimą tapti Dievo talkininkais, kviečia kiekvieną iš mūsų pamąstyti apie savąjį pašaukimą. Dievas kviečia tapti jo pagalbininkais ne tik dvasininkus – kunigus ir vyskupus, bet ir kiekvieną krikščionį, ypač šeimų tėvus bei motinas. Tėvai yra svarbiausi Dievo bendradarbiai pašaukdami į gyvenimą savo sūnus ir dukteris ir išmokydami juos mylėti Dievą. Laimingi vaikai, kurie turi Dievą mylinčius tėvus, pasirūpinančius, kad jų vaikai tikėtų ir mylėtų Dievą.
Mes neturėtume jaunimo apaštalo šv. Jono Bosko, jei jo motina Margarita nebūtų išmokiusi savo vaikelio mylėti Jėzų. Tiesa, Dievas gali pakviesti savo bendradarbius tiesiogiai, kaip tai padarė su krikščionių persekiotoju, būsimuoju tautų apaštalu Pauliumi, tačiau beveik visada jis veikia per tėvus. Dauguma kunigų galėtų paliudyti, kad giliai tikintys jų tėvai buvo patys svarbiausi asmenys, kurie jiems perdavė tikėjimo lobį, o gal net padarė įtaką pasirenkant dvasinį pašaukimą.
Po mano kunigystės šventimų parapijos klebonas kunigas Jonas Reitelaitis papasakojo, kad tėvai skubėjo mane pakrikštyti, nes buvau labai silpnas kūdikėlis; tėvai bijojo, kad nenumirčiau be krikšto. Po krikšto motina mane paaukojo Švč. Mergelei Marijai, melsdama, kad jei liksiu gyvas, tapčiau kunigu. Motina labai anksti iškeliavo pas Viešpatį, taip ir nepapasakojusi, ko troško jos širdis, bet gilus jos tikėjimas labai anksti subrandino pasiryžimą siekti kunigystės.
Šiais metais meldžiamės už pašaukimus į dvasinį luomą. Šia proga labiausiai reikia melstis už tėvus, kad jie, gyvendami sekuliarioje visuomenėje, išlaikytų gyvą tikėjimą ir jį perduotų savo vaikams, nes pašaukimai į kunigystę subręsta tik gilaus tikėjimo aplinkoje. Gera krikščioniška šeima, gyvendama net ir tikėjimui nepalankiomis sąlygomis, yra pajėgi perduoti vaikams tikėjimą, o su tikėjimu, galbūt, ir pašaukimą į kunigystę.
Šį sekmadienį apmąstydami, kaip Dievas pakviečia žmones pašvęsti gyvenimą aukštesniems tikslams, kiekvienas pagalvokime, į kokią misiją žemėje Dievas asmeniškai kviečia mus.
