Ketvirtą mėnesį dirbdamas Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos skyriaus Ūmių būklių skyriuje psichiatras Tautvydas Joteika džiaugiasi galėdamas realizuoti save. Didelis darbo krūvis, ligų įvairovė skatina nuolat domėtis, tobulėti. Ir yra kur, nes psichiatrijos mokslas – plati, mažai išnagrinėta sritis, su savitais iššūkiais. Jaunam gydytojui pavyko pasirinkti kelią, kuris traukia ir domina, o pakviestas dirbti į Šiaulius, sutiko neabejodamas, nes tai – ne tik geras startas jaunam specialistui, bet ir maloni vieta pradėti gydytojo psichiatro karjerą.
Įdomus darbas
Visi Šiaulių apskrities pacientai, sergantys psichikos ligomis, sumažėjus psichikos pagalbą teikiančių įstaigų, vežami į Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrijos kliniką. Tad pacientų srautas išties didelis.
Ūmių būklių skyriaus pacientams dažnai diagnozuojami šizofrenijos spektro ir afektiniai sutrikimai. Pastarieji neretai į psichiatrų rankas patenka dėl padidėjusios suicido rizikos. Situaciją blogina alkoholizmo sukeltos problemos, kurių metu dažnai stebimi grasinimai, gąsdinimai, manipuliacijos. Dėl artimųjų ir aplinkinių saugumo žmogus vežamas į Psichiatrijos kliniką. Skyriuje pacientas gali būti gydomas nuo dienos iki kelių mėnesių, priklausomai nuo susirgimo.
„Šis darbas labai įdomus. Man įdomu suprasti ir susieti, kaip žmogaus gyvenimo patirtys, potyriai, santykiai su kitais žmonėmis susidėjo į visumą ir nulėmė, kad žmogui reikia psichiatro pagalbos. Dirbdamas skyriuje tikiuosi padėti žmogui įveikti problemas. Suprantu, kad pacientams nelengva pasidalinti savo išgyvenimais, todėl esu labai dėkingas žmonėms, kurie priima mano pagalbą“, – dalinasi jaunas gydytojas psichiatras Tautvydas Joteika pirmaisiais pasiekimais darbe.
Pavyzdys – močiutė
Gydytojo įkvėpimas – močiutė. Ji visada Tautvydui buvo tas žmogus, kuriuo galėjo žavėtis ir didžiuotis. Močiutė dirbo Radviliškio poliklinikoje vaikų slaugytoja, tad dažnai vaikščiojo pas apylinkės vaikus, kaip buvo įprasta sovietmečiu. „Būdavo, su močiute išeidavome į miestą, tai nuolat kas nors prieidavo su ja pasisveikinti, pakalbėti, padėkoti. Man atrodė, kad ją pažįsta visas Radviliškio miestas, ji buvo labai mylima ir gerbiama žmonių, kurių vaikų sveikata rūpinosi“, – su pagarba gydytojas prisimena mylimą žmogų, kurios pavyzdys pasąmonėje galbūt suaudė mintį apie būsimą profesiją. Tėvai taip pat skatino sūnų mokytis ir siekti gyvenime tikslų.
Tautvydas, prisiminęs močiutės pavyzdį, jau mokyklos metais galvojo apie gydytojo profesiją.
Tautvydas, prisiminęs močiutės pavyzdį, jau mokyklos metais galvojo apie gydytojo profesiją.
Baigęs mokyklą Tautvydas įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) Kaune. Per šešerius metus baigė medicinos studijas, kurių metu teko susipažinti su daugeliu medicinos specialybių. „Ketvirtame medicinos studijų kurse, kai buvo psichiatrijos modulis, mane labai sudomino psichiatrija. Pasirodė plati, mažai išnagrinėta specialybė, su savitais iššūkiais“, – sako T. Joteika, tuomet supratęs ir tai, kad jam labiau patinka dirbti su žmogaus siela, nei su kūnu ir nusprendė tęsti savo kelią psichiatrijoje.
Internatūrą būsimasis gydytojas T. Joteika atliko Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, tad teko pabuvoti visuose ligoninės skyriuose, praktiką buvo pasiėmęs ir Šiaulių psichiatrijos klinikoje. Tada ir pasitvirtino supratimas, kad jo kelias – psichiatrija.
Teisingas pasirinkimas
Išlaikęs stojamuosius egzaminus, Tautvydas įstojo į psichiatrijos rezidentūrą. Ją būsimas psichiatras atliko Kauno klinikose. Per ketverius metus teko padirbėti ir įvairių kitų šalies ligoninių rezidentūros bazėse: Palangos streso ligų skyriuje, Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje, Kauno Respublikiniame priklausomybės ligų centre, taip pat ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. „Buvau labai maloniai priimtas, kolektyvas labai draugiškas“, – dalinasi rezidentūros patirtimi. T. Joteika buvo pakviestas savaitgaliais dirbti Psichiatrijos klinikoje, kur prabėgo treji metai. Baigus rezidentūrą klinikos vadovė Ilona Pavlavičienė bei ligoninės personalo darbuotojai gydytojo psichiatro diplomą įgijusį kolegą kvietė atvykti toliau dirbti Psichiatrijos klinikoje.
„Sutikau neabejodamas, nes tai – maloni, tačiau iššūkių nestokojanti vieta pradėti gydytojo psichiatro karjerą“, – sako gydytojas.
Ūmios būklės psichiatrijoje yra pačios sunkiausios ligos, ir nesvarbu, kokios priežastys jas išprovokuoja. „Mūsų darbas išsiaiškinti, kas žmogaus gyvenime nutiko, tik tada galime padėti. Kai pavyksta sudėlioti pagalbos planą, parodyti prasmę, nukreipti teisinga linkme, tai suteikia labai didelį atpildą“, – iš patirties sako gydytojas T. Joteika.
Su šeimos pagalba – lengviau
Kita grupė žmonių – atvykstantys dėl paūmėjusios psichozinės simptomatikos. Esant šiems sutrikimams, sutrinka suvokimas ir gebėjimas adekvačiai vertinti aplinką. Gydytojui tenka itin svarbus vaidmuo, padedant pacientui atkurti kritinį mąstymą bei gebėjimą objektyviai suvokti ir vertinti pasaulį. Didžiausią profesinį pasitenkinimą suteikia galimybė stebėti paciento pokyčius – nuo pirmosios dienos, kai jis atvyksta į kliniką, iki gydymo pabaigos. Ypač džiugina matyti, kaip žmogus, pasiekęs visišką transformaciją, yra pasirengęs grįžti į įprastą gyvenimą, atgavęs sveikatą ir gyvenimo kokybę“, – psichiatro darbo prasmę apibūdina gydytojas T. Joteika.
Mūsų visuomenėje vis dar gaji psichikos ligų stigma.
„Mūsų visuomenėje vis dar gaji psichikos ligų stigma, dėl kurios šie žmonės dažnai jaučiasi atstumti, nereikalingi ir net trukdantys. Ligoninėje siekiame parodyti, kad jie yra svarbūs, reikalingi ir lygiaverčiai visuomenės nariai, tokie patys kaip visi kiti“, – dalinasi įžvalgomis gydytojas psichiatras, akcentuodamas, kad gydant ligonį be galo svarbus yra šeimos palaikymas. Su artimųjų pagalba tampa lengviau pasiekti gydymo tikslų, nes jų bendradarbiavimas su gydytoju padeda geriau suprasti paciento situaciją.
Pacientus įtikinti dėl būtinybės vartoti vaistus psichikos sutrikimų gydymui dažnai nėra lengva. Nors daugelis supranta, kad vaistai būtini fizinėms ligoms, pavyzdžiui, širdies sutrikimų atvejais, gydyti, psichikos ligų gydymui jie kartais praranda motyvaciją, vos pagerėjus būklei. „Svarbu suprasti, kad psichikos liga yra tokia pati kaip kitos lėtinės ligos, reikalaujanti nuolatinės priežiūros. Negydomi sutrikimai progresuoja, sunkėja ir sutrikdo įprastą gyvenimą,“ – sako gydytojas psichiatras T. Joteika. Gydytojas pabrėžia, kad užleistos psichikos ligos daro didžiulę įtaką ne tik fizinei ir emocinei žmogaus būklei, bet ir darbinei veiklai, santykiams su šeima bei socialiniam gyvenimui.
