Sausio 22 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pratęsė jubiliejinių katechezių ciklą „Jėzus Kristus – mūsų viltis“, atsispirdamas nuo Evangelijos eilutės: „Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika (italų vertime – „Džiūgauki“), malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28).
Savo Evangelijos pradžioje Lukas parodo, kaip Dievo žodžio perkeičianti galia pasiekia ne tik šventyklos skliautus, bet ir kuklius jaunos merginos Marijos, kuri, susižadėjusi su Juozapu, tebegyvena su savo šeima, namus.
Iš Jeruzalės didžiųjų dieviškųjų skelbimų šauklys Gabrielius, kurio vardas garsina Dievo galybę, siunčiamas į kaimelį, niekada neminėtą hebrajų Biblijoje: Nazaretą. Tuo metu tai buvo maža gyvenvietė Galilėjoje, Izraelio pakraštyje, pasienio su pagonimis ir jų užkrečiamais nešvarumais teritorijoje.
Būtent čia angelas perduota neregėtą ir negirdėtą žinią, gerokai sukrėtusią Marijos širdį. Vietoj įprasto pasveikinimo „Ramybė tau“, Gabrielius kreipiasi į Mergelę kvietimu džiūgauti, krykštauti. Šventojoje istorijoje tai pranašams, skelbusiems apie Mesijo atėjimą, brangus žodis (Sof 3, 14; Zch 9, 9). Dievas kviečia džiūgauti savo tautą, kai baigiasi jos tremtis ir Viešpats jai leidžia pajusti gyvą ir veiklų savo buvimą.
Be to, Dievas kreipiasi į Mariją nauju, biblinei istorijai nepažįstamu meilės vardu: kecharitoméne – pripildyta, apdovanota dieviškomis malonėmis. Marija yra pilna Dievo malonės.
Šis vardas sako, kad Dievo meilė jau anksčiau apsigyveno ir tebegyvena Marijos širdyje. Jis kalba apie tai, kokia „maloninga“ ji yra, o svarbiausia – apie jos viduje Dievo malonės skalpeliu išraižytą savo šedevrą. „Malonės pilnoji“, – pakartojo popiežius.
Šį meilų kreipinį, Dievo skirtą tik Marijai, tuoj pat papildo užtikrinimas – „Nebijok“. „Nebijok!“ – Viešpaties artumas suteikia tokią malonę, taip Viešpats sakė Marijai, taip pat Abraomui, Izaokui, Mozei. Tai Viešpats sako ir mums. Galbūt bijome, nemalonu prisipažinti, apsilankėme pas burtininkę delno skaityti –„eik pirmyn, nebijok“. „Prašau, nebijokite, nebijokite, nebijokite. Tai gražu. „Aš tavo palydovas“, sako Viešpats Marijai“, – kalbėjo popiežius.
Tuomet Gabrielius Mergelei paskelbia jos misiją, savo žodžiais Marijos širdyje sukeldamas aidą, priminusį daugybę Biblijos ištraukų, kur užsimenama apie iš jos gimsiančio kūdikio karališkumą ir mesijiškumą, pristatomą kaip senųjų pranašysčių išsipildymą.
Iš Aukštybių ateinantis Žodis kviečia Mariją būti ilgai lauktojo dovydiškojo Mesijo motina. Ji – Mesijo motina. Jis bus karalius ne žmogiškuoju ir kūnišku, bet dieviškuoju ir dvasiniu būdu. Jo vardas bus „Jėzus“, kuris reiškia „Dievas gelbsti“ (žr. Lk 1, 31; Mt 1, 21), visiems ir visam laikui primindamas, kad gelbsti, išgano ne žmogus, bet tik Dievas. Jėzus yra tas, kuris išpildo šiuos pranašo Izaijo žodžius: „Ne koks pasiuntinys ar koks angelas, bet jo Artumas išgelbėjo juos, iš meilės ir iš atjautos juos atpirko“ (žr. Iz 63, 9).
Ši motinystė sukrečia Mariją iki širdies gelmių. Ir kaip protinga moteris, mokanti skaityti įvykius iš vidaus (žr. Lk 2, 19. 51), ji stengiasi suprasti, dvasiškai įžvelgti, kas su ja vyksta. Marija atsakymo ieško ne išorėje, bet viduje. Ir ten, atviros ir jautrios širdies gelmėje, ji išgirsta kvietimą pasitikėti Dievu.
Marija priima Žodį į savo kūną ir taip imasi didžiausios misijos, kada nors patikėtos žmogiškam kūriniui. Ji pradeda tarnauti, ji visko pilna.
„Broliai ir seserys, mokykimės iš Marijos, Išganytojo Motinos ir mūsų Motinos, atverti savo ausis dieviškajam Žodžiui, kad jį priimtumėme ir puoselėtume, kad jis paverstų mūsų širdis jo buvimo tabernakuliais, svetingais namais, pilnais vilties“, – kvietė popiežius.
