Apie Jėzaus gyvenimo trisdešimties metų laikotarpį – nuo Betliejaus iki krikšto – Evangelijose beveik nėra žinių, išskyrus pasakojimus apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą ir dvylikamečio Jėzaus pasilikimą Jeruzalės šventovėje. Tikriausiai Jėzus padėjo globėjui dailidei Juozapui, o po jo mirties tęsė jo darbus, kad šeima turėtų pragyvenimą. Šabo dienomis Jėzus aplankydavo Nazareto sinagogą, o didžiųjų švenčių metu su kitais maldininkais keliaudavo į Jeruzalės šventovę.
Sulaukęs trisdešimties metų Jėzus pradeda savo viešąją veiklą. Jis atvyksta prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir atgailaujančius krikštijo. Jėzus, kaip eilinis nusidėjėlis, nešdamas ne savo, bet visų žmonių nuodėmes, atsistoja laukiančiųjų krikšto eilėje ir priėjęs prie Jono Krikštytojo prašo jį pakrikštyti.
Jonas pabando atkalbėti, nes jis žino, kas yra prašantysis krikšto, bet Jėzus tiesiog jį priverčia: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15). Tuomet Jonas Jėzų pakrikštija. Išbridus iš vandens, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17).
Kontempliuokime Jėzaus nuolankumą. Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus įsikūnija ir priima žmogaus prigimtį, o dabar nusižemina ir nusidėjėlių eilėje laukia krikšto. Pakrikštytas neskuba daryti stebuklų ir skelbti Evangelijos, bet pasitraukia į dykumą melstis ir pasninkauti. Ruošdamasis viešajai veiklai, Jėzus keturiasdešimt dienų meldžiasi, pasninkauja ir net leidžiasi piktosios dvasios būti gundomas pasirinkti ne nuolankaus tarnavimo, bet viešpatavimo ir galios kelią.
Kontempliuokime Jėzaus nuolankumą.
Žemiškojo gyvenimo pabaigoje suimtas Jėzus taip pat nedarys stebuklo, kad išsilaisvintų iš priešų rankų, bet nuolankiai prisiims mirtį ant kryžiaus, tarsi būtų didžiausias nusikaltėlis. Mirs už mus, kad mes paveldėtume amžinąjį gyvenimą.
Kristaus Krikšto sekmadienį dėkokime Dievui už savo krikštą, kurio metu mes tapome mylimais Dievo vaikais ir amžinojo gyvenimo paveldėtojais. Apaštalas Jonas džiūgauja dėl šitos Dievo dovanos: „Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1).
Jėzus po prisikėlimo iš numirusiųjų, prieš žengdamas į dangų, paliepė savo mokiniams eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir įtikėjusius krikštyti. Jėzus kalbėjo: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16).
Per krikštą mums atleidžiama gimtoji nuodėmė, o jei krikštą priimame jau suaugę, tuomet atleidžiamos ir visos iki krikšto padarytos nuodėmės. Per krikštą mes įsitraukiame į didžiulę Jėzaus draugų bendruomenę – Bažnyčią. Šiuo metu krikščionių pasaulyje yra apie 2,2 milijardo tikinčiųjų; jie sudaro trečdalį visų pasaulio gyventojų.
Gyvename sekuliarioje visuomenėje, ir yra pavojus krikštą laikyti tik tradiciniu ritualu, neįsigilinant į jo esmę. Krikštas yra esminis žingsnis į draugystę su Jėzumi – draugystę, kuri tęsis amžinai danguje.
Viešpatie, ačiū už mums paliktą nuolankumo pavyzdį. Ačiū už Krikšto malonę, kad per ją tapome mylimais dangaus Tėvo vaikais.
