Ilgą laiką tatuiruotes darėsi tik tam tikrų socialinių sluoksnių žmonės, pavyzdžiui, kaliniai, menininkai, jūreiviai ar kariškiai. Nuo naujojo tūkstantmečio pradžios tai tapo įprasta praktika. Šiais laikais neįmanoma pereiti paplūdimio nepastebėjus bent vienos tatuiruotės. Negana to, šiandien 25 % 18-34 metų amžiaus jaunuolių turi bent vieną tatuiruotę.
Ir vis dėlto mūsų judėjų-krikščionių visuomenėje tatuiruotė ilgą laiką buvo marginali praktika, nes ją draudžia Biblija. Kunigų knygoje šiuo klausimu kalbama nedviprasmiškai: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kun 19, 28).
Kas yra tatuiruotė?
Tatuiruotė – tai piešinys ant kūno, kuris gali būti laikinas arba amžinas, priklausomai nuo atlikimo metodų bei naudojamų priemonių. Profesionalios dekoratyvinės tatuiruotės atliekamos naudojant specialų prietaisą – „tatuiravimo šautuvą“, kuris adatos pagalba į odą suleidžia pigmentą.
Tatuiruočių salonuose naudojamos spalvos gaunamos iš organinių dažų sumaišytų su sunkiaisiais metalais. Kūno piešinių lokalizacijos įvairios. Tačiau labiausiai paplitusios ilgalaikių piešinių vietos yra pečiai, žastas, dilbis, riešas, nugara, apatinės kojų dalys, krūtinė.
Tatuiruotes pašalinti sunku. Tai paprastai daroma lazeriniu būdu. Kūno piešinių šalinimas lazeriu yra skausminga procedūra. Prieš ją manipuliacijos vieta nuskausminama vietiniais anestetikais, tačiau neretai skausmo pojūtis išlieka.
Dažniausiai šalinimo procedūrą reikia kartoti kelis kartus, vidutiniškai nuo 4 iki 15 kartų. Tarp jų rekomenduojamas 4-6 savaičių laikotarpis. Ne visos tatuiruotės gali būti šalinamos, be to ne visoms prognozuojamas geras rezultatas.
Istorijos tėkmėje
Per šimtmečius tatuiruotes galima suprasti trimis pagrindiniais etapais, kurie rodo tam tikrą istorijos dinamiką.
Genčių amžius: tatuiruotės buvo plačiai paplitusios tarp genčių. Seniausioms žinomoms tatuiruotėms yra daugiau kaip 5000 metų. Ši praktika buvo ir religinė, ir socialinė, turinti neabejotiną iniciacijos aspektą. Tatuiruotės buvo ne pasirenkamos, o daromos dėl socialinio rango, profesijos, geografinės padėties ir t. t. Tatuiruočių motyvai daugiausia buvo gamtiniai (augalai, gyvūnai ir pan.).
Imperijos amžius: tatuiruotės buvo uždraustos siekiant suvienyti gentis į vieną imperiją. Gerokai prieš krikščionybės erą Graikijos ir Romos imperijos uždraudė tatuiruotes, iš dalies siekdamos išvengti gentinių pretenzijų, iš dalies iš pagarbos žmogaus kūnui. Vakarų Europoje tatuiruotes uždraudė Karolis Didysis 789 metais.
Individualizmo epocha: XVIII a. prasidėjus didžiosios imperinės politikos nuosmukiui, į visuomenę tatuiruotės sugrįžo. Pirmiausia jas perėmė jūreiviai, kurie lankėsi tolimose salose. Ten jie matė genčių tatuiruotes, o tai paaiškina, kodėl jūros inkaro simbolis yra toks paplitęs. Jūreiviai šį paprotį atgabeno į uostus, paskleidė smuklėse, lošimo namuose, o vėliau ir kalėjimuose.
Todėl tatuiruotė kurį laiką buvo blogo berniuko, turinčio maištininko reputaciją, ženklas. Nuo XX a. vidurio tatuiruotės pamažu tapo nauju išraiškos būdu. Šiuolaikinis žmogus, taigi ir individualistas, privalo atmesti visas institucijas, kad visiems parodytų, jog yra laisvas.
Šiandienis mentalitetas
Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti. Genties amžiuje žmonės priklausė savo genčiai. Imperijos amžiuje žmonės priklausė imperijai. Individualistiniame amžiuje žmonės priklauso sau.
Tatuiruotės tampa ne tik mada, bet ir savotišku šiuolaikiniu ritualu. Santuoka, vaiko gimimas, artimo mirtis, nelaimingas atsitikimas, trumpai tariant, kiekvieno svarbesnio gyvenimo etapo atveju reikia ritualinės raiškos.
Egzistuoja krikščioniškos apeigos, tačiau vis daugiau žmonių neturi kultūrinių ir dvasinių šaknų, kad galėtų jas visapusiškai įvertinti. Todėl atsiranda naujas ritualinės raiškos būdas – tatuiruotės. Pavyzdžiui, jauna moteris, tapusi motina, neprašys pakrikštyti savo vaiko, kad pažymėtų šį lemtingą gyvenimo pokytį, bet nueis pas tatuiruotoją, kad ant kūno užrašytų savo vaiko vardą.
Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti.
Tatuiruotės taip pat atitinka paprastą saviraiškos poreikį. Negalėdamas, o gal net nenorėdamas išreikšti savęs argumentuotais žodžiais, šiuolaikinis žmogus naudoja savo odą. Tatuiruotė rodo, kokia kryptimi vystosi Vakarų visuomenė – ji susitelkia į dabartį, taip pat į jausmines, sentimentalias, o ne proto vertybes. Savanoriškai ignoruojant istoriją ir kultūrą, tatuiruotė yra socialiai patogus būdas išreikšti laisvę nuo bet kokios institucijos.
Antai šeštajame XX a. dešimtmetyje Prancūzijoje buvo neleidžiama drausti. Ši tendencija išaugo, ir praėjus pusei amžiaus, to net nesuvokdami, tos kartos anūkai įtvirtina atsisakymą priimti instituciją. Ši tendencija pasklido Vakarų visuomenėje. Iš tiesų tatuiruotės yra vienas iš daugelio žmonių visuomenėje vykstančios paauglystės krizės ženklų, ir būtų gerai, jei Bažnyčia šią paauglystę tinkamai palydėtų. Tai rodo šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjusį antiinstitucionalizmą.
Tatuiruotės šiandienos žmonių sąmonėje yra ne puošmenos, o kūno raiškos klausimas. Tai galima palyginti su šokiu ar teatru, kur kūnas kažką išreiškia meniniu aspektu. Žmogus savo kūnu siekia pasakyti kai ką apie save, pasakyti, kam jis priklauso – pats sau. Tokiu būdu tatuiruočių darymą galima suprasti kaip anksčiau Dievui atiduoto kūno susigrąžinimą, o krikščioniškai kalbant, net pasisavinimą.
Tatuiruočių darymas visada yra perėjimas nuo vidinio savęs puošimo prie savitai suprantamos išorinės puošybos. Dažnai tai yra vidinio silpnumo požymis: žmogus neturi kitų priemonių savo svarbai padidinti. Atidžiau įsižiūrėjus, daugumos tatuiruotų žmonių akyse galima įžvelgti nenusakomą dangaus ir amžinybės ilgesį, nesaugumą ir dvasinę tuštumą.
Ką sako Šventasis Raštas?
Šventajame Rašte randame tik vieną vietą, kur tiesiogiai draudžiama savo kūną skarifikuoti ar tatuiruoti: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kunigų 19, 28).
Egzegetai teigia, jog Viešpats davė šį nurodymą, kad apsaugotų savo tautą nuo aplinkinių pagoniškų tautų įtakos. Odos tatuiravimas buvo ženklas, kad širdis nebėra atsigręžusi į Viešpatį.
Pranašo Ezechielio knygoje randame vietą, kur Viešpats džiaugiasi tuo, kaip puošia savo tautą: „Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo“ (Eziechielio 16, 11-13).
Tačiau pranašo Ozėjo knygoje priešingai – Dievas peikia savo tautą, nes šios noras puoštis kilo iš puikybės ir nuvedė į stabmeldystę: „Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams, kuriomis ji degino jiems smilkalus, kada, išsidabinusi auskarais ir puošmenimis, ėjo paskui savo meilužius ir mane pamiršo, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Ozėjo 2, 15).
Taigi, ta pati puošmena, kuri buvo pozityvi vienu, tapo negatyvi kitu atveju. Jau Senajame Testamente matome, kad sekti Viešpačiu – tai atkreipti dėmesį į savo aprangą, šukuoseną, pasipuošimą, kad visa tai nevestų į stabmeldystę.
Naujajame Testamente pastebime naują aspektą – raginama labiau rūpintis vidiniu grožiu. Antai apaštalas Paulius išsako savo troškimą: „Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau, – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu, – gerais darbais.“ (1 Timotiejui 2, 9-10)
Panašiai ir apaštalas Petras: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.“ (1 Petro 3, 3-4)
Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius aiškiai pasako, kad negalima su savo kūnu elgtis kaip nori: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Korintiečiams 6, 19-20)
Kiek anksčiau jis teigia: „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!“ (1 Korintiečiams 6, 12).
Kaip mąstyti krikščioniui?
Pasiremdami Šv. Raštu, norėtume pateikti Kristų tikintiems žmonėms eilę klausimų, padėsiančių apsispręsti prieš darant tatuiruotę ar jau pasidarius.
Kodėl noriu pasidaryti tatuiruotę?
Gal pasirinkime pasidaryti tatuiruotę yra dalis kompromiso su mane supančiu pasauliu?
Gal mane supantis pasaulis daro įtaką mano sprendimui pasidaryti tatuiruotę?
Gal noriu būti panašus į aplinkinius, kurie nemyli Dievo?
Gal tai yra mano maišto išraiška, vedama įsitikinimo: „Mano kūnas – ką noriu, tą darau“?
Ar nesiekiu per daug atkreipti kitų dėmesį į savo kūno išvaizdą? Ar tai manęs nenuves į kūno stabmeldystę?
Ar esu tikras/a, kad pasidaryta tatuiruotė man patiks po 20 metų?
Ar ši tatuiruotė yra mano gerų darbų išraiška?
Ar ji yra mano pamaldumo išraiška?
Ar ji išreiškia mano džiaugsmą, kad Dievas man yra geras?
Ką manau apie apaštalo Petro žodžius: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse (1 Petro 3, 3-4).
Atskirai reikėtų paminėti tuos tatuiruočių vaizdinius, kurie simbolizuoja okultinį pasaulį, kaip antai gyvatė, kaukolė, pentagrama, vienaragis, zodiako ženklai ir kt.. Tokie simboliai niekada nėra neutralūs. Jie vienaip ar kitaip piktosioms dvasioms yra ženklas, kad žmogus jas kviečiasi. Todėl tokie piešiniai-simboliai ant odos veiksmingai veikia psichiką; jie tiesiogine prasme joje įsirėžia ir ją keičia. Tai atitinkamai atsispindi žmogaus kūno, proto, jausmų savybėse ir lemia elgesio modelį.
