Dirbtinis intelektas tai… Ech. Kokia išsemta tema ar ne? Tiesą pasakius, ne. Manau, kad mes kaip tik užstrigome tik ties paviršiniu šios problemos supratimu. Prisiminkite visus pokalbius apie dirbtinį intelektą (trumpinamą DI) – Ar DI atims darbus? Ką DI daro mūsų vaikams? Ar DI gali išspręsti klimato krizę ir t.t.
O kur slepiasi šios diskusijos: Kodėl žmonės išvis panoro sukurti dirbtinį save? Kodėl savo miego ritmų, judėjimo ir kitų matmenų sekimas atrodo patrauklus, o ne kraupiai įsibrovėliškas į privatumą? Kas nutiko mūsų pasaulėžiūrai, kad laidų ir mikroschemų rinkinį mes drįstame, nors dar ir nedrąsiai, vadinti ne šiaip gyvu, bet net ir žmogumi?
Šiame straipsnyje analizuosiu paskutinį klausimą. Mano teiginys – dirbtinio intelekto problemų šaknys slypi pačiame technologijos pavadinime.
Štai pavadinimo žodžiai: dirbtinis ir intelektas. Dirbtinis reiškia, kad tai yra netikra, jog tai kažkieno kopija. Intelektas – tam tikra mūsų individualios esybės dalelė. Viena vertus, fiziškai neapčiuopiama. Kita vertus, neišvengiamai tikra, unikali. Daugelio tai laikoma būtent tuo, kas žmones skiria nuo kitų gyvūnų.
Ir štai turime intelekto mimą. Mimas stovi šalia upės, lietingą vakarą, apšvietas geltonos gatvės lempos. Jo veidas kaip visų mimų – nudažytas baltais dažai. Išraiškingas, paveikus. Mimas liečia rankomis įsivaizduojamą stiklą. Ir mes juo patikime. Juk tai taip išraiškinga. Juk jis elgiasi taip, tarsi tikrai liestų stiklą. Tarsi…
Lygiai taip pat elgiasi ir DI.
ChatGPT – parašyki man eilėraštį. „Oho, juk kaip tikras žmogus!“ Tapybos DI paprašai nupiešti gamtos peizažą, kaip Van Gogas. „Nu nieko sau, visai kaip tikras“. Svarbus žodis – kaip. Žodeliu „kaip“ mes galime apibrėžti visų DI programų veikimo principą. Tokios programos nieko nekuria. Tai tik taisyklės, kaip elgtis tarsi <įterpkite savo prašymą>.
Išsiaiškinome pavadinimo prasmę. Bet pabandykime trumpai atsiriboti nuo DI pavyzdžių. Įsivaizduokime, kad DI programos dar neegzistuoja. Ir pirmą kartą gyvenime išgirstame šį žodžių junginį – „dirbtinis intelektas“.
Kaip tai priverčia jaustis? Pamąstykite kelias sekundes. Aš palauksiu, laiko turiu.
…
Viliuosi, kad atsakymų turėtų būti įvairių. Galbūt vienus apėmė kraupumas. Kitus galbūt žavesys, nuostaba ar tiesiog pasimetimas. Dirbtinumas ir intelektas. Kai gerai pagalvoji, tai yra tikrų tikriausi antonimai. Būti tikru žmogumi, gyvu intelektu, tai būti visiškai unikaliu, nepakartojamu savimi. Dirbtinumui vietos čia nėra. Todėl ir viliuosi, atsakymų įvairovės, nes tai parodytų, jog mes dar nepametėme savo unikalaus ir nepakartojamo žmogiškumo. To bruožo, kuris yra svarbi dalis būsimam atsakymui į teksto klausimą – kodėl pats pavadinimas dirbtinis intelektas yra pagrindinė visų technologijos problemų šaknis.
Prie atsakymo artėti mums padės vokiečių filosofas ir teologas Robertas Spaemann‘as. Savo knygoje „Asmenys“ (angl. „Persons“) jis analizavo, ką reiškia būti asmenybe. Spaemann‘as pristato intriguojančią mintį, jog net ir pats nuodugniausias asmens apibūdinimas iki galo neperteikia to asmens unikalumo.
Kitaip tariant, mielas skaitytojau, nei jei sukurčiau 500 psl. išsamią disertaciją apie jus, nuo to, kur gimėte, kokius vaisius mėgstate, iki to, kokia yra jūsų psichologinė būsena, miego rėžimai ar požiūris į dvasingumą – visą tai tebūtų apibūdinimai, bet ne pats asmuo, kuriuo esate jūs. Taigi, buvimas žmogumi yra toks mistiškai nuostabus, jog iki galo netelpa į žodžius.
Atitinkamai, bet koks DI sukurtas turinys visada yra tik lėkštas bandymas kažką atkartoti, bet pats niekada nėra unikalus asmens egzistavimas. Ne veltui paminėjau 500 psl. aprašymą. Juk būtent taip ir sukurti DI – jiems pateikiama daugybė konkrečios elgsenos pavyzdžių (pvz. visi van Gogo paveikslai) ir pagal šiuos pavyzdžius, kaip jau minėtasis baltaveidis mimas, DI programa pateikia panašius pavyzdžius. Pavyzdžiui, komiksus panašius į Van Gogo piešinius. Tačiau šie piešiniai tėra panašūs, paremti kitų idėjomis ir niekada nesukuria ko nors inovatyvaus.
Būti tikru žmogumi, gyvu intelektu, tai būti visiškai unikaliu, nepakartojamu savimi. Dirbtinumui vietos čia nėra.
Gerai, bet kuo čia dėtas DI pavadinimas? Tuo, jog tokių priešingų reikšmių – unikalaus intelekto ir blankaus dirbtinumo – derinimas pasąmoningai kelia klausimus. Ar kažkas pasikeitė, kad staiga intelektą ir dirbtinumą galimą laikyti suderinamais dalykais? O gal niekas nepasikeitė, bet pats žmogus niekada nebuvo toks unikalus? Kas aš esu, jei mano egzistavimą gali atkartoti mašina? Net jei tokia mašina dar nėra sukurta, šis klausimas gąsdina jau vien hipotetiniu lygmeniu.
Laimei, Spaemann‘as jau atsakė, kad asmuo yra toks nepakartojamas, jog net mūsų apibūdinimas žodžiais susiaurina tikrą buvimą asmeniu. Tad ar tai reiškia, kad pavadinimas „dirbtinis intelektas“ yra melagingas? Taip – nuoširdžiai tuo tikiu.
Ir tai įrodysiu paskutiniu Spaemann‘o teorijos pavyzdžiu, tarpusavyje lyginančiu žmogų, šikšnosparnį ir automobilį. Supaprastinus jo mintį, autorius skirtį tarp žmogaus ir gyvūno daro per tai, jog gyvūnai elgiasi tik pagal instinktus. Tuo tarpu nors žmogus irgi turi instinktus, turi ir intelektą, kurio pagalba gali rinktis, kuriuos instinktus priimti ar atmesti.
Kaip bebūtų, Spaemann‘as pritarė, jog mes galime klausti, ką reiškia būti gyvūnu (šikšnosparniu), bet pabrėžė, jog šią patirtį galime bandyti suvokti tik iš žmogaus gyvenimo perspektyvos. Ir norint į tai atsakyti, turėtume savo plačią asmens egzistenciją susiaurinti iki daug primityvesnės gyvuliškos pasaulėžiūros.
Galiausiai, gana pranašiškai, Spaemann‘as trumpai užsimena: „Niekas neklaustų, ką reiškia būti automobiliu. Būti automobiliu neprimena nieko, nes automobilis neegzistuoja niekaip kitaip, kaip paprasčiausia logikos idėja“.
Perfrazuojant, norėdami suprasti, ką reiškia būti automobiliu, turėtume susitapatinti su tuo taip, kaip tai darėme su šikšnosparniu. Tačiau šikšnosparnis egzistuoja pats savaime. Tuo tarpu automobilis tėra pavadinimas, kurį mes davėme tepalų, ratų, cilindrų ir kitų objektų rinkiniui – tik loginė idėja ir nieko daugiau. Nieko, kas egzistuotų savaime.
Ir štai problema – norint pažinti, ką reiškia būti šikšnosparniu, ar DI, reikia atlikti susitapatinimo veiksmą. Veiksmą, kuriam atlikti, turime žodžiais neapsakomą žmogišką egzistenciją susiaurinti iki aptariamo objekto. Jei aptariame šikšnosparnį, nors savo būtį ir apribojame, vis tik dar įsivaizduojame, kad esame gyvybė.
Tačiau pripažindami, kad žodžiai dirbtinis ir intelektas yra suderinami, mes tarsi klausiame, ką reiškia būti mašina? O to klausdami, turime save sutapatinti jau nebe su gyvu padaru, bet su buku objektu, savo gyvumu tolygiam veidrodžiui, kuris temoka atspindėti kitą. Tad, logiškiau būtų klausti, ką reiškia būti jūros dumbliu ar baravyku, nei klausti, kas tai per patirtis, sukti vidaus degimo variklį arba kas tai per jausmas, būti mikroschemų rinkiniu, vadinamu DI.
Taigi, dirbtinis intelektas kaip sąvoka, yra klaidinga, nes tarpusavyje derina priešingus žodžius – intelektą ir dirbtinumą. „Patikėti“ šių žodžių suderinamumu yra pavojinga mūsų supratimui, kas yra žmogus. Taip yra todėl, kad norint teigti, jog intelektas gali būti perteiktas negyvu objektu kaip kompiuteris, reiškia ir supratimą, kas esu aš kaip žmogus, susiaurinti ne tik iki žemesnės formos gyvybės, bet iki negyvybės. O tai yra ne tik saviapgaulė, bet dar liūdniau – savo žmogiškumo apiplėšimas.
Laimei, jūs mielas skaitytojau, esate žmogus. Ne tik žmogus, bet asmenybė! Mylinti, dvasinga, kilni asmenybė, kokios nebuvo ir tokios kaip jūs daugiau nebus. Jei tai sau priminsite, viskas bus gerai. Ir tada, kai susidursite su klišiniu DI etikečių klijavimu net ant sulčių spaudyklių, aiškiai suprasite, jog tai netiesa. Ar tai būtų „išmanioji sulčiaspaudė“, atnaujintas ChatGPT ar šuniuką primenantis dulkių siurblys, kuriam taip norisi duoti vardą – suvoksite, jog tai nėra nei jis ar ji, bet yra paprasčiausias tai.
Ši programa neturi nė lašo gyvybės ir dėl to yra primityvesnė net už „kvailiausią“, tačiau vis tik gyvą žolės stiebelį. Dėl to, kalbėkime ne apie savo santykį su dirbtinis intelektu (juk santykis su negyvu daiktu negalimas), bet apie tai, kaip tuo naudodamiesi mąstome apie save. Ne technologijos veikia mus, bet mes patys save.
Štai atsakymas – kol nebandysime klausti, ką reiškia būti mašina, tol tai nepavogs nei mūsų darbų, nei mūsų žmogiškumo.
