Vienas Seimo naujokų – Dainius Varnas, kuris į Seimą pateko su politine jėga „Nemuno aušra“, nors anksčiau buvo ilgametis Tėvynės sąjungos narys.
Prieš profesionalaus politiko karjerą, jis buvo aktyvus Kauno visuomenininkas sukaupęs didelę patirtį plėtojant viešųjų institucijų bendradarbiavimą su verslo atstovais ir profesinėmis sąjungomis. Praeityje D. Varnas buvo Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos (LATA) valdybos narys.
D. Varnas diplomuotas teologas, Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos valdybos narys. Pokalbis su politiku yra iš intervių ciklo su išrinktaisiais Seimo nariais krikščionimis.
Ar galėtumėte pasidalinti savo patirtimi, kokį vaidmenį jūsų gyvenime užima krikščionybė?
– Matote, čia, ko gero, pirmesnis klausimas yra kaip krikščionybę supranti širdyje? Nes jei ji tik „proginė”, verčianti laikytis tradicijų, tada galima klausti apie vietą ir vaidmenį gyvenime. Tačiau jei tai yra visą buvimą persunkianti mąstymo, veikimo, buvimo pasaulyje sistema, tai ir „vaidmuo” nebeturi prasmės. Ji yra tavo dalis. Savastis.
Kadangi esu krimtęs teologijos mokslus, tai tikiuosi, kad vertinu save kritiškai ir priklausau tų žmonių kategorijai, kurie apie krikščionybės įtaką, vaidmenį ar poveikį gyvenime ne kažin ką ir gali pasakyti. Tai ir yra mano gyvenimas, pagrindas, šaknis, pavadinkite kaip norite. Galiu jį lyginti su gyvybiškai svarbiu kūno organu: negalima klausti kokią dalį jis užima tavo kūne. Jo neturėdamas prarandi save. Miršti.
Kaip jaučiatės pirmą kartą tapęs Seimo nariu?
– Tapimas Seimo nariu, be abejonės, yra naujas etapas gyvenime. Link jo ėjau sąmoningai, tačiau buvimas Lietuvos parlamento dalimi arba nariu man niekada nebuvo savitikslis. Galima nuobodžiai filosofuoti apie priežastis kodėl žmonės eina į Seimą, tačiau dėl to nesiruošiu teisintis. Taip, aš laimėjau. Rinkėjų požiūriu esu geresnis už tuos, kurie nepateko. Tad jaučiuosi puikiai.
Manau, kad pagal savo kompetencijas, gyvenimo patirtį ir psichologines savybes šiam darbui esu tinkamas. Prie viso to prisideda ir „žaliakalniškas” arba kaunietiškas iš tėvų ir visos bendruomenės atėjęs pasaulio suvokimas. Jo teiginiai paprasti: padėk artimui, laikykis žodžio, tiesiog nebūk „šmikis”.
Surinkti balsai patvirtina, kad šie priesakai veikia. Turbūt neverta kartotis, kad aš jų laikausi?
Kodėl būtent su jūsų atstovaujama politine jėga susiejote savo politinį kelią?
– Kai pažiūriu į kolegų, pažįstamų, oponentų politinius kelius ir pradedu jį lyginti su saviškiu, tai viskas stoja į savo vietas. Formaliai žiūrint galiu būti apkaltintas nenuoseklumu ir partijų kaita. Tačiau žiūrint realiai — mano veikla turi aiškią kryptį. Esu už krikščioniškas vertybes, man svetimi mirties kultūrą propaguojantys judėjimai. Prie to dar pridėkite „jis iš Kauno” sindromą. Žinantys supras apie ką kalbu, o nesupratusiems linkiu pasigilinti.
Mano galva, šiuo metu „Nemuno aušra” bene geriausiai atstovauja tai, ką bandžiau nupasakoti.
Krikščionybė yra mano gyvenimas, pagrindas, šaknis, pavadinkite kaip norite.
Kaip planuojate atstovauti krikščionišką poziciją Seime?
– Nuosekliai, bet ne kietakaktiškai.
Kokioms krikščioniškoms vertybėms jūsų manymu naujos sudėties Seime kyla didžiausia grėsmė, kalbant apie įstatymų leidybą?
– Lyginant su tuo, ką išgyvenome, ateitį regiu nuspalvintą rožinėmis spalvomis. Kai dešinieji balsuoja už tai, kas iš esmės griauna konservatizmą, tiesiog norisi eiti į gatvę, piketuoti. Labai linkiu panašaus nusiteikimo ir kairiesiems, kurie gali susidurti su panašia situacija.
Tad didžiausia grėsmė iš Seimo yra net ne priiminėjami įstatymai ar kiti sprendimai, bet ydingas pavyzdys, kad galima nesilaikyti žodžio, politinės krypties, pažado.
Dėkui už atsakymus.