Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ (…) O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 3–5. 7-11)
Jėzaus laikais, I a. Izraelyje, žydų laidojimo tradicijos buvo glaudžiai susijusios su religiniais, kultūriniais ir švaros įstatymais, kuriuos formavo Mozės įstatymas bei šimtmečius gyvavusios tradicijos.
Mirusiųjų laidojimas buvo ne tik socialinė, bet ir religinė pareiga, kuri buvo atliekama su gilia pagarba mirusiajam bei Dievui, kuris yra gyvybės ir mirties Viešpats. Šios apeigos turėjo ne tik simbolinę reikšmę, bet ir praktišką struktūrą, kurios kruopščiai laikėsi žydų bendruomenė.
Skubus palaidojimas
Pagal judaizmo įstatymus, mirusysis turėjo būti palaidotas kuo greičiau – dažniausiai tą pačią dieną. Penktadienio popietę, artėjant šabui (nuo saulėlydžio), mirusiųjų laidojimas būdavo ypač skubus, nes pagal įstatymus nebuvo leidžiama jokio darbo šabo metu, o laidojimas buvo laikomas darbu.
Evangelijų pasakojimuose matome, kad Jėzus buvo palaidotas labai greitai – Jo kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus ir įdėtas į kapą dar prieš saulėlydį (plg. Mk 15, 42–46). Tai atspindi to meto žydų praktiką – iš karto pasirūpinti mirusiuoju ir užtikrinti, kad jis nebūtų paliktas neaplaidotas per šventą dieną.
Kūno paruošimas
Mirusiajam buvo atliekamos tam tikros apeigos. Kūnas buvo nuplaunamas, patepamas aliejais ar kvapniaisiais tepalais (mišiniu iš alavijo, miros ar kitų kvapniųjų medžiagų) ir suvyniojamas drobulėmis.
Tai ne tik padėjo išlaikyti mirusiojo orumą, bet ir sumažindavo kūno kvapą bei pagerbdavo jį. Evangelijos mini, kad moterys, tarp jų Marija Magdalietė, sekmadienio rytą ėjo patepti Jėzaus kūno kvapniaisiais aliejais (Mk 16, 1), nes dėl šabo apribojimų jie nebuvo panaudoti iš karto po mirties. Simboliškai jį jau buvo patepusi Marija, Lozoriaus sesuo, ką patvirtina Jėzaus žodžiai „Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.”
Laidojimo vieta: šeimos kapavietė arba uolos kapas
Jėzaus laikais dažniausia laidojimo forma buvo uolose iškaltuose kapuose. Jeruzalės regione buvo daug natūralių uolų, todėl jose iškalti kapai buvo įprasti. Tokie kapai galėjo turėti keletą ertmių – nišų, vadinamų kokhim, į kurias buvo guldomi kūnai.
Jėzus buvo palaidotas naujame kape, priklausiusiame Juozapui iš Arimatėjos – turtingam ir gerbiamam žydui, kuris pasiūlė savo šeimos kapą (plg. Mt 27, 57–60). Į tokius kapus įėjimą dažnai saugojo didelis akmuo, kurį reikėjo nuridenti ar užstumti. Evangelijos liudija, kad ant Jėzaus kapo buvo užritintas akmuo (Mk 15, 46).
Dviejų etapų laidojimo praktika
Svarbu paminėti, kad žydų laidojimas dažnai buvo dviejų etapų procesas. Pirmajame etape kūnas buvo paguldomas į kapą, kur natūraliai suirdavo. Maždaug po metų, artimieji sugrįždavo, surinkdavo kaulus ir juos sudėdavo į specialų indą – osuarijų (kaulų dėžutę), kuris būdavo padedamas tame pačiame kape ar bendroje kaulų saugykloje. Tai rodo stiprų tikėjimą prisikėlimu: kaule buvo matoma „esminė žmogaus tapatybės dalis“, kurią Dievas prikels paskutinę dieną.
Mirusiųjų šventumas ir švaros įstatymai
Pagal Senojo Testamento įstatymus, prisilietimas prie lavono darė žmogų rituališkai nešvarų (plg. Sk 19, 11–13), todėl kūno paruošimu ir palaidojimu dažnai rūpindavosi artimiausi giminaičiai arba tam paskirti asmenys. Tuo pat metu tai buvo ir labai garbinga pareiga – pasirūpinti mirusiuoju reiškė atlikti paskutinę meilės tarnystę.
Kadangi kunigai turėjo likti švarūs dėl tarnystės šventykloje, jie negalėjo liestis prie mirusiųjų, nebent tai buvo labai artimas giminaitis. Tai dar kartą parodo, kaip svarbus buvo laidojimo klausimas žydų religinėje sąmonėje.
Laidojimo simbolika
Žydų požiūriu, laidojimas buvo ženklas, kad žmogaus kūnas – Dievo kūrinys – nusipelno pagarbos net po mirties. Kūnas nelaikytas vien tik tuščiu indu; jis buvo susijęs su Dievo dovana – gyvenimu. Tikėta, kad žmogaus kūnas priklauso Dievui, todėl jo negalima naikinti, deginti ar palikti. Šios nuostatos padėjo pagrindą laidojimo tradicijoms, kurios tęsiasi iki šiol.
