Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė – svarbiausias laikotarpis krikščionių liturgijoje, kai prisimenamas Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinys. Tačiau būtent Verbų sekmadienis tampa ypatingu ženklu: tai šventė, kurioje persipina šlovė ir kančios nuojauta, viltis ir kryžiaus šešėlis. Tai diena, kai Kristus įžengia į Jeruzalę kaip Mesijas, o mes kviečiami atverti jam savo širdžių vartus.
Evangelijose aprašoma, kad Jėzus, atvykęs į Betfagę netoli Jeruzalės, pasiuntė du mokinius atvesti asilę ir asilaičio. Ant jų jis įžengė į miestą – ne kaip karingas valdovas, bet kaip nuolankus Dievo tarnas. Šis įžengimas buvo pranašiško nuolankumo ženklas: nors Jėzus yra karalius, jis ateina ne griauti, bet išgelbėti. Ne valdyti jėga, bet mylėti iki galo.
Jeruzalės gyventojai ir piligrimai, išgirdę apie jo atėjimą, susirinko jį pasitikti. Jie klojo jam po kojomis apsiaustus, mojavo alyvmedžių ir palmių šakelėmis ir šaukė: „Osana Dovydo sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Tai buvo džiugus Mesijo sutikimas, tačiau kartu – ir neįsisąmonintas laukimo išsipildymas. Daugelis dar nesuvokė, kad tasai, kurį jie sveikina kaip karalių, netrukus bus atstumtas, išduotas ir nukryžiuotas.
Verbų sekmadienis liturgijoje išlaiko šią dvigubą nuotaiką: iškilminga procesija su verbomis ir šakomis primena šlovingą Kristaus įžengimą į miestą, o Kančios Evangelija atskleidžia, kokia kaina ši pergalė bus pasiekta. Ši diena – tarsi slenkstis tarp kasdienybės ir šventės, tarp džiaugsmo ir rimties. Tai kvietimas ne tik pasitikti Jėzų su giesmėmis, bet ir eiti su juo iki galo – iki kryžiaus, iki Prisikėlimo aušros.
Verbų sekmadienis siejasi ir su senąja žydų švente – Sukotu (Palapinių švente), kai tikintieji keliaudavo į Jeruzalę pagerbti Dievo. Šventė primindavo gyvenimą dykumoje po išlaisvinimo iš Egipto – laiką, kai Dievas buvo arti ir vedė savo tautą. Šios tradicijos fone Jėzaus įžengimas į Jeruzalę įgauna dar gilesnę prasmę: jis yra naujojo išlaisvinimo ženklas, Dievo artumo įsikūnijimas, tikrasis Mesijas, vedantis ne į fizinę, bet į dvasinę laisvę.
Verbų procesija šiuolaikinėje liturgijoje nėra tik simbolinis pasivaikščiojimas. Ji primena mūsų dvasinę kelionę – keliavimą paskui Kristų. Procesijoje tikintieji jungiasi prie Jeruzalės minios šauksmo „Osana“, išreikšdami savo tikėjimą į Jėzų kaip gyvybės valdovą. Sekdami paskui kryžių, jie žengia į bažnyčią, kurioje vėliau atnaujins savo pasitikėjimą Dievu ir Jo pažadais.
Verbų sekmadienio liturgija – tai ne tik Jėzaus triumfas, bet ir mūsų kvietimas keistis. Kristus įžengia ne tik į miestą, bet ir į žmogaus širdį. Kiekvienas esame kviečiami pasitikti jį kaip karalių – ne išorine iškilme, bet tikėjimu, viltimi, meile. Tik taip Verbų šventė tampa gyva – kai ne tik mojuojame šakelėmis, bet ir atsiveriame Jėzui savo širdžių vartus.
Todėl Verbų sekmadienis – tai ne praeities prisiminimas, bet šiandienos tikrovė.
