Draugė dirba karštojoje koronos linijoje 1808. Susitikę pajuokaujame, kad tai puikiausia galimybė ištirti gyventojų nuotaikas. Kai matėmės paskutinį kartą, pašnekovė atviravo, kad dėl Vyriausybės sprendimo senjorams mokėti šimtą eurų už pasiskiepijimą telefonai jau kaista ne vieną dieną.
Jos teigimu, įdomu tai, kad beveik nėra žmonių, kurie skambindami domėtųsi platesniu pinigų gavimo-davimo kontekstu. Klausimai iš esmės tik du: pirmieji tiesmukai klausia ką padaryti, kad gauti tą šimtą, o kiti yra stipriai nepatenkinti tokiu žmonių kvailinimu ir skambina piktintis (ne paslaptis, kad 1808 yra ir savotiška psichologinės pagalbos teikėja, nes daugelis ten kreipiasi norėdami išsisakyti, pasiguosti ar išsirėkti. Pirmomis pandemijos dienomis ten savanoriavau, žinau iš patirties).
Natūralu, kad taškydamiesi neuždirbtais pinigais valdantieji vėl šovė sau į koją. Jei būčiau senjoras, toks valdžios požiūris įžeistų. Nežiūrint to, kad visuomenės vakcinacija yra prioritetinis uždavinys, nevalia plėtoti „kaulo numetimo alkaniems šunims“ politikos. Senjorai turi savigarbą, tai gyvenimo patirtį sukaupę žmonės, kurie turi teisę į orų santykį su tais, kurie buvo išrinkti jų balsais. Nesvarbu, šimtas, ar tūkstantis eurų, bet jei pinigai numesti it būtum išlaikytinis, rezultato pasiekti nepadės. Nes tai nepagarbu tiek jau pasiskiepijusių, tiek nesiskiepyti apsisprendusiųjų atžvilgiu.
Tiesą pasakius, pandemijos laikotarpis atskleidė keistą paradoksą, kuris iškyla vis aštriau. Dažnai minimos provincijos vs didmiesčių, tamsuolių vs išsilavinusių ar senjorų vs šviesaus jaunimo priešstatos norom nenorom sufleruoja dar vieną svarbų santykį. Turiu mintyje išrinktuosius ir renkančiuosius.
Valdžiai visuomet naudingiausias tamsus ir neišsilavinęs elektoratas. Numetei šimtą eurų, kiek padidinai išmokas ir rinkimai beveik laimėti. Iki šiol mūsų valstybėje praktikuojama ir kultivuojama vidutinybių kultūra duoda vaisių. Tokioje aplinkoje brendęs asmuo neuždavinėja nereikalingų klausimų, tik, laukdamas kaulo, ploja arba švilpia. Kol neateina pandemija.
Tai, kas valdantiesiems naudinga prieš rinkimus, pandemijos laikotarpiu atsisuka prieš juos pačius
Tuomet viskas pasikeičia ir valstietiškai-mužikiškoje kultūroje išaugintas pilietis pasidaro itin įtarus ir niekuo nepasitikintis. Kaip baudžiauninkas nesąžiningo pono dvare. Susidūręs su būtinybe skiepytis šokių ir dainų su žvaigžde televizoriuje prisižiūrėjęs personažas, prisimena turįs nuomonę ir priekvailis užrašas „tikiu mokslu“ jo visai neveikia. Nes jis tiki kuo kitu: žvaigždėmis, influenceriais, kreivais pranašais ir vėdaro ekspertais.
Tai, kas valdantiesiems naudinga prieš rinkimus, pandemijos laikotarpiu atsisuka prieš juos pačius. Neturint nei noro, nei sugebėjimo vykdyti viešinimo, skatinimo, švietimo kampanijas likta prie įprasto „papirkime tamsuolius“ principo. Bet tai nesuveiks.
Anksčiau ar vėliau ateis metas, kai reiks skelbti „karą“ rinkėjams. Tada visu aštrumu vėl iškils prievartos kokybės klausimas, kurio, kaip jau įrodė dabartiniai valdantieji, deramai suvaldyti nesugebama. Liekama prie jau minėtų „duokime pingų“ arba „panaudokime institucinę jėgą“ veikimo principų visiškai pamirštant galimybę bendrauti su žmonėmis. Kvailais, tamsiais, provincialais, netikinčiais mokslu, neišprususiais, bet Lietuvos piliečiais.
Beje, dosniai apmokamų viešinimo, skatinimo ir švietimo kampanijų vykdymo ūpas iš karto sukyla, kai pradedama kalbėti apie lytinio švietimo, mažumų teisių ar alkoholio prieinamumo didinimo reikalus. Bet juk tiek pandemijos suvaldymo (nesiskiepijimo), tiek alkoholio vartojimo ar manipuliavimo vaisingumo samprata atvejais pasekmės yra tos pačios: populiacijos mažėjimas, sveikatos apsaugos sistemos apkrova ir vis labiau gilėjanti praraja tarp „geriau žinančių“ ir „tamsuolių“.
