Šie metai yra paskelbti Maldos metais besirengiant 2025 m. jubiliejui. Priminęs apie tai bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus šio trečiadienio katechezę skyrė Senojo Testamento laikais gimusiai ir Bažnyčios pamėgtai nuostabiai maldos formai – psalmėms.
Popiežius Psalmyną pavadino simfonija, kurios autorė yra Šventoji Dvasia. Panašiai kaip muzikos simfoniją, Psalmyną sudaro įvairios dalys, įvairios maldos rūšys – šlovinimas, dėkojimas, maldavimas, rauda, apmąstymas. Psalmės – tai ir asmeninė, ir bendruomenės malda. Tai giesmės, kurias pati Šventoji Dvasia įdėjo į Bažnyčios lūpas.
Visos Šventojo Rašo knygos yra įkvėptos Šventosios Dvasios, tačiau Psalmių knyga yra ypatinga. Ji yra Šventosios Dvasios įkvėpta poezija. Psalmių citatų gausu ir Naujajame Testamente. Pasak Pranciškaus, neatsitiktinai Naujasis Testamentas dažnai spausdinamas kartu su Psalmynu. Popiežius sakė, kad būtent tokį leidimą – Naująjį Testamentą su Psalmynu – jis turi ant savo rašomojo stalo. Tai popiežiui padovanota knygutė, kuri priklausė žuvusiam Ukrainos kariui. Skaitydamas ją jis meldėsi fronte.
Ne kiekviena psalmė tinka krikščionio maldai, pastebėjo Pranciškus. Kai kuriose iš jų atsispindi mums tolima istorinė situacija ir religinis mentalitetas, tačiau tai nereiškia, kad jos nėra įkvėptos. Kai kuriais aspektais jos yra susijusios su savo laiku ir su tam tikru konkrečiu Apreiškimo etapu.
Ne kiekviena psalmė tinka krikščionio maldai, pastebėjo Pranciškus.
Psalmės žodžiais meldėsi Jėzus, jo Motina Marija, apaštalai ir visų laikų krikščionys. Kaip liudija Laiško žydams autorius, Jėzus su psalmės žodžiais lūpose pradėjo savo misiją pasaulyje: „Štai ateinu […] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7; plg. Ps 40, 9) ir, kaip liudija evangelistas Lukas, su kita psalmės eilute lūpose ją baigė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46; plg. Ps 31, 6). Psalmes kalbėjo Bažnyčios tėvai, jos tapo Mišių ir Valandų liturgijos nuolatine dalimi.
„Tačiau negalime gyventi vien praeities palikimu, – sakė Pranciškus. – Privalome psalmes paversti mūsų malda.“ Pasak popiežiaus, psalmėse rasime žodžių, tinkamų kiekvienai dienai ir kiekvienai gyvenimo situacijai. Jei jaučiamės prislėgti gailesčio ir kaltės, nes esame nusidėjėliai, galime kartoti kartu su Dovydu: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo“ (Ps 51, 3). Jei norime išreikšti stiprų asmeninį ryšį su Dievu, galime sakyti: „Dieve, tu esi mano Dievas, tavęs aš ieškau, – mano gyvastis tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta, – kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė“ (Ps 63, 2). O jei mus užklumpa baimė ir sielvartas, į pagalbą ateina nuostabūs psalmės žodžiai: „Viešpats mane gano, man nieko nestinga. […] Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu drauge būsi (Ps 23, 1. 4).
Psalmės praturtina mūsų maldą, kad ji nebūtų tik prašymai, tik nuolatinis „Duok man, duok mums“. Psalmės mus moko prieš kreipiantis į Tėvą: „Kasdienės duonos duok mums“, sakyti: „Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia“.
„Broliai ir seserys, Šventoji Dvasia, davusi nuotakai Bažnyčiai žodžius, kuriais ji meldžiasi savo dieviškajam Sužadėtiniui, tepadeda mums, kad tie žodžiai skambėtų Bažnyčioje šiandien ir kad šie pasirengimo jubiliejui metai taptų tikra maldos simfonija“, – baigė Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.
